Šv. Kalėdų linkėdami, apgaubkime vieni kitus begaline meile, švelnumu ir rūpesčiu!

 

Koks įstabus šiemet gruodis - apnuoginta vaiski medžių Esmė, vakarinė tyla ir ore tvyrantis aiškumas, budruma - niekas nedrumsčia proto. Ši tyli giedra įžanga į deimantinę žiemą - tobula!

Šį įstabų laikotarpį apvažiavome, aplankėme keletą vienuolynų, mokyklų: seserys Asumpcion (Marijos Ėmimo Dangun kongregacija), pasidžiaugėme artėjančiu 25 metų jų veiklos jubiliejumi ir kasdiene gražia veikla, išvydome kaip triūsia tarytum bitelės šv.Teresės seserys, maitinančios pačius vargingiausius visuomenės žmones, aplankėme Waldorfo mokyklą ir patyrėme didį džiaugsmą, matyadami kaip rūpestingai tvarkosi vaikai su žirgais, su gamtasodžiais ir apskritai kokie jie auga laisvi ir laimingi, pabendravome su jėzuitų ordino patriarchu Antanu Saulaičiu - jis parodė mums unikalius eksponatus iš Amerikos indėnų genčių sakraliųjų amatų, apsilankeme Jeruzalės seneliu namuose.  Šį penktadienį vykstame į Palendrių vienuolyną perduoti kalėdinių vaišių ir brolių šventais darbais pasidžiaugti.

Gili padėka visiems sunešusiems ir suruošusiems savo mylinčiomis rankomis ir širdimis visas šias gausias dovanas.

Tiems geriems žmonėms aš noriu padėti vargdienių maitinime. "Silentium" maisto ruošos darbai vyksta sekančia tvarka - trečiadieniais verdame seserims Teresėlems, ketvirtadieniais - Caritui.

 

  DŽIAUGSMAS PRIKLAUSO TIEMS KAS TURI DRĄSĄ JĮ PASIRINKTI

 

Vėlinių išvakarėse maloniai kviečiame visus į

filosofijos ir sielotyros fondo „Silentium“ organizuojamą

vargonų muzikos koncertą ir paskaitą.

2019 m. Spalio mėn. 26 d.

13.00 val. Varnių katedroje vargonų sakralinės muzikos koncertas, atlikėja profesorė Virginija Survilaitė.

14.30 val. Varnių seniūnijos salėje paskaita „Gimties – mirties – šeimos samprata baltų kultūroje“.

Paskaitą skaitys, filosofijos ir sielotyros fondo „Silentium“ ir sakraliųjų amatų mokyklos „Menantys“ įkūrėja Džeinara Ubartienė, atstovauja Tautinį Paveldą (Prūsijos regiono smilkalų tradicija), mongolų medicinos khamba Lama.

Paskaitos trukmė ~6 val..

Kuriamas sakraliųjų skulptūrų parkas

Šventųjų šviesos ilgesys

 

Rodos susirinko tauta, apsirengusi pranašų, šventųjų kankinių drabužiais ir tik laukia ženklo - KADA? Kada gi prakalbės, pajudės? O gal taip sustingo žmonių gyvenimai, jų mintys, kančios?

 

Šventųjų veidai nuostabiai panašūs į kaimiečių, o ir jų vardai tokie patys: Jonai, Marijos, Antanai, Petrai, Onos, Povilai, Barboros.

 

Kas jie tokie? Ko iš mūsų nori, ko šitaip kantriai laukia? Į ką atgręžti ir ką reiškia jų žvilgsniai?

 

Regis, kad tai sumanyta vieno genialaus žmogaus, o įgyvendinta daugybės nežinomų autorių.

 

Šventųjų skulptūros laukuose, kiemuose, kapinėse, šventoriuose plakė lietus , puolė kerpės, aižė laikas, daužė vandalai, skilinėjo mediena, byrėjo dažai , trūpėjo galūnės, rūdėjo karūnos, bet jos tik gražėjo, skaistėjo veidai, vis labiau panašėdami į tuos, kurie juos sukūrė.

 

Koplytėlių su šventaisiais būta tiek daug, kad Lietuva vadinta kryžių žeme. Tai pirmapradė kūryba, Dievotyra, ypatinga plastinė raiška, archainė pasaulėjauta. Nugalėję mediniai šventieji stovi ten, kur šliaužiojo, ropojo , pūkštė, šiurpiai dlykavo žvorūnė, lakė pieną šventieji žalčiai, po akmeniu  besislepiantys.

 

Kas jie - dievdirbiai? Šimtai, tūkstančiai dievdirbių taip ir liko nežinomi , nebuvo jokių mokyklų, dirbtuvių, cechų. Tai pavienių valstiečių, smulkių kaimo amatininkų, miestelių žmonių, gyvenimo nuskriaustųjų  kūryba. Savo sukurtomis šventenybėmis jie aprūpindavo kaimynus, artimiausius kaimus. Tai dažnai buvo niekur nepritapę stiprios vaizduotės keistuoliai, kilę iš daugiavaikių ar nusigyvenusių šeimų, iš kumetynų, bažnytkaimių lūšnų. Jie gyveno tarsi šalia kaimo bendruomenės ramiam artojų krašte, tai kėlė pagarbą ir baimę, bet aplinkiniai daugiau juos gerbė, globojo, kaip ir visus ne šio pasaulio žmones, žinančius, pranašaujančius kas yra anoj gyvenimo pusėj, toliau nuo dienos rūpesčių. Dievdirbiai – tai žmonės, įveikusieji ribą, kurios neperžengia praktiškas protas.

Wroclowo iškilūs stebuklai

( kelionių apybraiža IV dalis)

 

Sakoma, kad kiekviena kelionė yra nemarusis stebuklas.

O dar sakoma, kad kiekvienakart stebuklai įvyksta kai jų visai nesitiki ir nelauki.

Į Wroclawą atvykome vėlai naktį. Naktis žėrėjo tūkstančiais žvaigždžių ir aksominėje jos šviesoje žolė degte degė samanų spalva. Atvykome, pasirodo, į salą vardu Ostrov Tumskij (Lenkija). Kitąryt išsiruošėme jau namolio. Šią vietą pasirinkome kaip poilsio nakvynės vietą per ilgą kelią Lenkija - Lietuva ir niekaip negalėjome ištrūkti iš šios paslaptingos šalies. Ogi, pasirodo, ši vieta – unikalių tvariųjų dvasinių paminklų buveinė saugoma UNESCO paveldo.

Šventykla Šv. Jonui Nepomukui, Wroclawo katedra, Šventojo Kryžiaus bažnyčia, šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Palaimintos Nekaltosios Marijos dykumoje šventvietė ir daugelis kitų bažnyčių, pritrenkiančių savo dydžiu, architektūros masteliu ir to, kas plunksnai nepaklūsta - SAKRALIĄJAI DIDYBEI. Barokinis perlas švyti savo neišpasakyta šviesa, atskleisdamas kas yra Amžinos Vaiskios Šviesos dulkelės.

Tik įžengus į Wroclawo katedrą, akimirksniu aplankė jausmas, kad kūną - tvarųjį, fizinį, tankųjį – jau seniausiai palikai, ištirpdei, o visa savo Esybe, Esatimi artėji prie Nemariųjų Žinojimo slenksčių.

Iš kur veriasi neišsakomai tyras versmių vanduo... Jauti, kaip čiurlena ir šnekina visa kas gyva: tavo sielos slaptos upės, upeliukai ir ištisi vandenynai. Barokinių didžių formų plastikoje skambėte skamba vaškas iš kandeliabrų, altoriaus juodmedis ir raudonmedis išraižė šimtus šventųjų ir kankinių veidų.

Altorius sudaro atskirą šviesos karalystės , kuri nugriaudžia tarytum iš Dangaus skliautų skambančia krištolu, karalystę. Net nežinau ir nerandu žodžių paaiškinti tokį Dyvą – kaip gali sunki iš pažiūros medžiaga (barokiniai luitai) Dvelkti skaidrumu, giedra ir ypatiška lengvuma. Ir dar tas rimties jausmas. Rimtis, kurioje supasi mėnulio ir saulės švytėjimas.

Durys buvo atviros – galėjai regėti, kaip įeina – išeina žmonės, kaip jie suklumpa.

Taip, o Dieve, kad regėtumėt, kaip jie suklumpa atėję į šią šventovę. Šių visų kaulų sunkumu, o labiausiai – dvasios našta nešini.

Nepamenu, ar teko matyti bažnyčioje tokį gyvą, nesukurtą Visuotinį Dieviškumo liūdijimą.

Beje, tai – viena 4 seniausių katedrų Lenkijoje, statyta 10 a, vėliau vyko nuolatinis katedros perstatymas – 1158 m.-1180 m. – 3-oji katedra, 1244 m.- 1272 m. joje atsiranda vienuolyno ligoninė, 1671 m.-1672 m. – Palaimintojo Sakramento altorius pradėjo švytėti savo grožiu.

Ar žinote, kad ši katedra  - sakraliųjų liturginių objektų saugykla ir buveinė. Tai – auksinės monstrancijos padabintos brangakmeniais ir nukaltos gabiausių auksakalių, tai – gotikiniai relikvijoriai, pastoralės, kryžiai, Aukojimo taurės, barokinės miros smilkalinės ir neišpasakyto sudėtingumo liturginiai rūbai, siuvinėti auksu.

 Šie liturginiai atributai yra ne tik neatsiejama sakramento dalis, jie palieka sieloje jautrų, subtilų ir iki širdies maudulio artimą supratimą, kad egzistavo ir dar vis tebeegzistuoja liturginiai amatai.

Ir visa ši vienybė – neišskiriant jos fragmentais, dalimis, įskaitant ir nūdieną, ir rašantį šias eiles iš dvasinės palaimos jautriais pirštais, ir suklupusio prieš altorių žmogų – yra viena SAKRALI ŠVENTENYBĖ.

Simphonia celestione

( kelionių apybraiža III dalis)

 

Vidudienis... Apskritai, laiko pojūčio nėra. Ištirpusi visovė, tarytum Nesulaukiamo Lauktum. Medžių šešėliuose tykantys paukščiai gieda, čiulba, ulba, kvykauja – skelbia vasaros džiugią dieną.

 Papuolėme į tokį gyvą miestą, kuriam išreikšti sunku rasti žodžių.

 Fuldos žemė – tai fundamentinis barokas. Kaip jis pasitiks, atsiskleis erdvėje – pusto viduvasario vėjas mintis, kol ieškome įstabiosios Fuldos katedros.

 Beieškodami užbėgame į senovinį barokinį pastatą – o kas gi ten? Choralų giedotojų mišios – jaunimo (berniukų, mergaičių), suaugusiųjų grupės renkasi į dienojų repeticijas. Visas 4 aukštų pastatas zuja, zvimbia nuo žmonių balsų – susijaudinę, o džiaugsmingi – bėgioja senoviniais laiptais į viršų – žemyn nešini archainiais instrumentais... Gera tai matyti – dainuojančius žmones, giedantis miestas!

 Katedra (o pažvelkime dar giliau) – vienuolynas įsikūrė 744 m. Sturmijumi ir buvo vienas svarbiausių regiono dvasinių centrų. Episkopinė bažnyčia susikūrė 1752 m.

 754 m. šv. Bonifacijus palaidotas bažnyčios rūsiuose – tūkstančiai piligrimų iš viso pasaulio atvykdavo nusilenkti ir atiduoti pagarbą šventojo atminimui.

 Fuldos katedra buvo didesnė ir garsesnė už įžymiąją Cologne katedrą, ji pasižymėjo 2 kriptomis ir ypatingaisiais altorių koridoriais.

 Apie šią katedrą sakoma – gyvasis Romėniškasis sakralumo atvaizdas.

 Ypatingos, neregėtos kokybės, sniego baltumo akmens darbai – šv. Bonifacijus, šv. Sturmijus, Fuldos miesto globėjai – Simplizius ir Faustinus dvelkia žadą atimančia grožio muzika.

 Nuolat lydi jausmas, kad muzika virto baltos spalvos – iki tyrumo išgrynintos Esmės. Ir kur benueisi, bepasisuksi – skambės, skambės perlais dangiškais. Gilumoje altorių skamba barchatinė juoda, ji pabrėžia sniego baltumą ir auksą altoriuose. Tiesiog neįmanoma išeiti, bent akimirkai atsitraukti. Katedros altorius sukurtas 1708 – 1712 m. Meistro  išpuoštas medžio – metalo puošyba, į kurią žiūrint mintijasi :“Taip mato pasaulį Dievai!“ Puošybos meistras Andrea Baltazaras Weberis. Iš 72 vargonų registrų, 24 gamino vargonų genijus Sauer. Altoriaus ir relikvijorių, monstrancijų puošybą – Dovydo ir Izaoko atvaizdus išpildė Johan Neudecker Vyriausiasis.

- užveriant šventenybės duris, išsineši, kaip šviesą begalinę tykią ramią naktį – mintį, kad

Dieviškąją Šviesą jaučiant kaip nuolatinę kontempliacinę būseną, Meistras kuria iš Dieviškosios Apvaizdos Neregėto Grožio Skambančius objektus – pastatus, suolus – sakyklas, altorius, pamokslų balkonus. Muzika, kaip amžinoji Išpažintis.

 Tik ar galime patikėti, jog visa tai išreikšta baltutėlėmis kylančiomis į dangų formomis!

 

 P.S. O kokių Meistrų gyventa! Ir koks begalinis įkvėpimas sekti Jų pavyzdžiu.

Simphonia harmonine celestione

 Marko Šagalo vėsi simfonija

( kelionių apybraiža II dalis)

 

Šv. Stefano bažnyčia Mainz, Vokietija – vienuolynas pasitinka ankstyvojo vidudienio tyla.

Ir tyla žydroje, vėsioje erdvėje primena begalinius, skaidrius dangus.

Ši slėpininga karalystė įkurta 990 m. Otto – III imperatoriaus. Šv. Stefanijus buvo kilmingas imperijos oratorius.

Ištisus periodus – 1257m., 1276 m., 1312 m., 1338 m. keitėsi bažnyčios stiliai, šakninės freskos išliko ottoninės – prieš Romaneskinės, kol virto į  stebuklingų formų, dydžių ir ritmikos gotikos šedevrą.

Labai ilgai žvelgiau į freskose (raudonsmėlis) išlikusių Šventųjų veidus, kelių išdrįsau net paliesti rankas.

Šios bažnyčios šventaisiais – Saugotojais laikomi Šv. Stefanijus ir Marija Magdalena.

- Kaip pavasario viesulingas, staigus lietus mus užklupo muzika – vargonų koncertas. Su

didžiausiu sielos džiaugsmu stebėjau, kaip žmonės renkasi vidudienį išgirsti nepakartojamo dažnio muzikos.

Štai kokia stebuklinga istorija gyvena šioje bažnyčioje.

Ankstyvais 1973 m., kunigas tėvas Klaus Mayer paprašo Marko Šagalo – Meistro spalvų ir ypatiškų  Biblinių perdavimų, išpildyti langų vitražus taip, kad jie taptų matomais savasties ženklais. Ir 91 metų Meistras išpildo šį užburiantį Dangiškosios Šviesos šokį – 15d. rugsėjo mėn. 1979 metų įvyksta žydrojo stebuklo – vitražo Bibliniais motyvais – inauguracija ir pašventimas.

Tai, ką regiu savo akimis, nepaklūsta rašytojo plunksnai. Ir kas galėtų subtiliau, gracingiau perteikti Dieviškąją Švaros ir Tiesos Sutelktį.

Kita vertus, kai giliai pajauti ir pasiidomauji: o kokie vaizdiniai atkartoti, perteikti iš mūsų sakraliojo Paveldo, tai išvysti  žydroje šviesoje  tyriausią brangakmenį: Dieviškumo buvimą, Vienį, Šviesą, kuri pripildo visą esybę begalinės , nesąlygotos laimės.

Biblija nėra išreiškiama vien pavieniais kūriniais ar įvykiais, bet esmiškai lydi kiekvieną žmogų į Ypatingą Misteriją.

Neaprėpiamybė, Meilė nuolat virstanti į begalinę dvasinę artumą ir panirimą į Dievišką Žydrumą, kas yra artimiausia meditacijai.

Tik įžengęs į bažnyčią, sykiu, be jokio išankstinio pasiruošimo, patenki į amžinybės skaidrią Ramovę, kai žmogus visa esybe įtrauktas į begalinio gėrėjimosi tylą.

Marko Šagalo vitražo vizijos – tai Gyvi liudijimai.

Kas įdomiausia – šie trapūs ir vienumet galingi vaizdiniai juda, skaidruma teka – perteka jautriomis linijomis, animaciškai perteikdama kas gi tas Dieviškasis Pirmavaizdis, kame glūdi žmonijos išsigelbėjimas ir galutinė, baigtinė, Išsakanti Visą Esmę Šviesa.

Beje, proporcijos – neįtikėtinos. Figūros iš Biblinių tekstų yra daug mažesnės už sklidiną tobulumu ir šviesa žydrą erdvę, todėl išlieka gaivus, svaigus neapsakomos žydros laimės pojūtis.

Žydroje šviesoje figūros skamba tarytum auksu išraižyti žodžiai, išsakyti Noah:

- Aš panardinsiu vaivorykštę į debesis ir tai bus ženklas, liudijantis į nenutrūkstamą ryšį

tarp manęs ir žemės.

Kur bepasisuksi – gyvi liudijimai ir stebuklai: šiaurės-rytinėje pusėje langas – Moters, pietrytinėje pusėje – langas – Vyro: šis poliariškumas – tai karaliaus ir karalienės Dangiškojo Gyvenimo grožis.

Sodriausi, karališkiausi siužetai atgyja žydra brangakmenių šviesa:

- Jakobo sapnas

- Mozė, skelbiantis izraelitams įsakymus

- Rojaus sodas

- Žmogaus kūrimas

- Isaokas ir Rebeka

- Kristaus nukryžiavimas

- Angelų nuopuolis

- Saugantys angelai

- Gilioji, tykioji stebuklo malda

- Kodėl pasaulis šviečia iš po mano kojų?

Ar jau sakiau, tai žydra spalva ne viena, o sudaro ištisą  simfoniją  - nuo turkio, akvamarino iki gilaus, bedugnio safyro atspalvių. Ir šis perregimumas, ypatiškoji sielos skaidra lieka gyventi toliau sieloje.

Kaip amžinas priminimas apie VAISKIĄJĄ ŠVIESĄ.

Ir dar sieloje lieka neišreikštu, amžinu dangumi skambanti muzika.

Mirti tokioje ypatingoje sąmonės vaiskoje ir sielos kilnybėje – ateina mintis iš tyravaizdžių – ji tiesiog sklandė šventovės ore kaip atgimimo, prisikėlimo nematomos stygos.

Kai daug metų klausai ir gėriesi vargonų muzika, jauti begalę niuansų, spalvinių dermių tylos ir atodūsių. Tarytum girdėtum jūrą, kuri nuolat šalia.

Šv. Stefanijaus bažnyčios vargonai sugrąžina mus į 1500 metus, 1721 m. buvo perstatyti (istorija išsaugojo Meistro vardą – Johann Hoffmann iš Wurzburgo).

Jokiame pasaulio kampelyje negirdėjau, kaip kalba tūkstančiai krištolo luitų.

O čia, Stefanijaus bažnyčioje, išgirdau...

Už laiko ribų erdvėje, kur vaisku ir tyra - skambėjo, liejosi žydra, vėsi, gaivinanti, duodanti amžinąjį šviesos atsigėrimą – iki soties, muzika..

Kokių tik nesama stebuklingų vietų Zemėje! ir dar  kai sužinai,kad jos čia pat-tavo gimtoje Teviškėje!

Žemaitija...Vien ištarus šį žodį, atmintį užlieja šimtai smaragdinių kalvų ir ypatinga jaukuma, alsuojanti vakarais. Iki skausmo artimi žydėjimai ir sunokusių pievos smilgų virpėjimai. Šis gamtos slėnis neįprastai slėpiningas ir vienumet artimas - jame atpažįstame savo aistiškąją prigimtį ir vidinį sielos kraštovaizdį. Taip gera viduje atminti tą gyvenimą, kuris išliko vientisas tyloje ir būdamas paprastas netapo prastas. Šių paprastų tyrų neišmąstytų jausenų labai stokojame šiuolaikinėje kultūroje, skubotame tikralaikyje, visa kasdiene savo žmogiškąja forma išgyvendami tapsmą ir greitį.

Ši kukli ir tobula Gamtos pirmavaizdžiais vieta yra skirta „Menantys“ sakraliems amatams išlikti, o gyvąja patiriamąja prasme - mums, visiems žmonėms, išgyventi Aukščiausią savo paskyrimą - tarnauti visų jaučiančiųjų būtybių labui.

Symphonie

( kelionių apybraiža I dalis)

Kiekviena kelionė yra atradimai. Kismas ir Beribis Laikas, kurį suvoki – arba pajauti – kaip jis tirpsta smiltėmis, virsta kelio dulkėmis, sauso priemolio saujele, vidurvasario sunokusia smilga.

 Šią vasarą (galbūt tiksliau būtų išreikšti – tą aną regėtą vasarą) grože ir karščiu kamavo, kamantinėjo „Ar tu, žmogau, esi laimingas?“ ir „Ko trūksta iki pilnovės ir savasties?“ iš Afrikos atslinkęs bangpūtys.

 Į kelionę išsiruošėme net 4 dienomis vėliau, nei planuota. Juokavom, kad praleidžiame Jo Didenybę karštį, kaip kokį Caraitį į priekį. Galiausiai apibrėžėme, lyg teptuku, kelionės dėlionę – Reino upės slėnį, Hildegardos iš Bingeno abatystę, o grįždami – pasigrožėti ir patylauti atokiuose vienuolynuose.

 ...Pirmas potyrinis jausmas, išvydus Hildegardos vienuolyną, yra visiškas minčių nebuvimas. Ir vynuogynai, vynuogynai... Kažkuo primena žaidžiančius 5 – 6 metų vaikus, išsibarstę po lauką jie džiaugsmingai krykštauja, o išgirdus varpo garsus, kviečiančius pietauti ar rinktis į vakarojaus mišias, jie visi subėga vorele vienas paskui kitą ir išsirikiuoja į tobulą Dievišką eilę.

 Nieko nei per daug, nei per mažai. Ir viskas čia pat – ranka pasiekiamas dangus (vakare atrodė, kad per tirštą karvės pieną ridenasi, noksta mėlynės) – taip lėtai diena virto į vakarą.

 Mėlynoje dangaus žydrynėje – balto aukso smilgos. Regis niekada nebuvai iš širdies paleidęs  to vaizdo, tikralaikio. Ir visada jame sūpavosi ir ošė mėlyni bekraščiai Dangūs ir grakščioji, elegantiškų formų abatystė.

 1130 m. Hildegarda iš Bingeno pastato pirmąjį vienuolyną, vadinamą – šakniniu (Motininiu) Rupertsberge, upės Nahe žiotyse prie Bingeno. Kai vienuolių, ištroškusių Dieviškosios Šviesos palytėjimo, skaičius nemaldomai išaugo, Hildegarda nupirko Augustiano dvigubą vienuolyną Eibingeme prie Rudesheimo.

 O kiek daug vandens nutekėjo nuo tų istorinių laikų! O kiek įvykių praėjo! Juk tik 2002 metais Hildegardos vienuolynas pakilo kaip paukštis iš pelenų, it feniksas nemirtingųjų vandenyne.

 O juk būta ir švediško karo 1632 metais. 1803 metais vienuolynas „išsivaikščiojo“ t.y. – sustabdė vienuoliškojo gyvenimo konventą. Vėliau princas Karl zu Lowenstein – Wertheim- Rosenberg kartu su Dr Karl Klein palaiko idėją atkurti vienuolyną, pasikviečia  Benediktą – vienuolę iš Šv. Secilijos Soleme vienuolyno Prancūzijoje. Fr. Ludger Rincklage, vienuolis iš Marijos Laach abatystės, kuris buvo itin talentingas, sumanus architektas, pradeda planuoti, konstruoti  ir braižyti, kaip atrodys vienuolynas. O birželio 2 dieną 1900 metų vyriausias Beurono abatas Placidus Wolter padeda pirmus vienuolyno fundamento akmenis.

 Ši vieta – sakralybių buveinė – kaip reta įdomi tiek istoriniu, tiek meniniu – paveldiniu aspektais. Nekalbant jau apie tai, kokia nuostabi tyla gyvena šventovėje.

 Grįžkime mintimis į 1900 – uosius. Bažnyčia pašventinta 1908 m. rugsėjo mėn. 7 d., o tarp 1907 – 1913 m. vienuolyną nuostabiais darbais išpuošia Fr Paulus Krebs (1849-1935). Dar labai gražiai mintijama, kad Eibingeno bažnyčios – vienuolyno kompleksas yra Beurono meno mokyklos deimantas.

 Visa šventovė alsuoja giliąja,  visaskvarbiąja Dieviškąja palaima. Tik įžengus į bažnyčios holą, gali išvysti Šv. Benedikto kryžių ir akimirksniu atpažinti ypatingąją, tik benediktinų vienuoliams būdingą, astėją, dvasinio gyvenimo esmės syvus. Čia, šioje šventoje buveinėje, seserys – vienuolės susitinka maldoje ir kontempliacijoje 7 kartus į dieną.

 Visos nutapytos, išdrožinėtos, išgaubtos , nuaustos formos kviečia žmogų adoruoti tylą ir patirti ypatingą Dieviškąją Misteriją. Juntamos vos regimos, skaidrios krištolinės sakralaus meno sąsajos su Senovės Egipto menu. Tiek pati architektūra, tiek dailės kūriniai perteikia neišsakomą ramumą ir Didybę.

 Ši abstrakti mintis yra vienumet judri, lanksti ir perregima, kaip ir pats gyvenimas. Ją išbaigia griežtos architektūrinės bažnyčios linijos ir piešinių pastelė. Visos bažnyčios spalvos skendi  ramumoje ir skleidžia harmoniją.

  Ar pastebite Kristaus žvilgsnį, perveriantį nuo altoriaus, vos tik įžengus pro duris?

   Čia matome Kristų kaip Pantokratą, visų Realybių Karalių, Visatos Gailestingąjį Valdovą, bet vienumet ir jautrų, mylintį sielos brolį.

 Mano akimis labai svarbu, keliaujant po sakralias vietas, išjausti savo asmeninį ryšį. Kai esi pakviečiamas nubusti, suklusti, atsiverti tiesiog dabar pat – toks koks esi, savo unikalioje vietoje, su savo autentiškomis aplinkybėmis.

 Žodis, kuris pirmas ateina į momenį yra „akivaizda“, o dar pabyra žodžiai: „sąlytis“, „skvarba“, „jautri nuošalė“, „akis į akį“.

 Man regis, jei spontaniškai užklausti kokio 5 – 8 metų vaiko:

- Sakyk, kas pirma tau krito į akį?

 Manau atsakytų:

- Štai šios smagios avelės.

 Jų – 13. Visos gražiai, mylinčiai ir patikimai išsidėsčiusios palei Šventąjį Kristaus atvaizdą.

 Ir dar. Tas nuolat juntamas Būties trapumas, kuris alsuoja ir nuo mozaikos, nuo 13 jaukių avelių – kaip sakrali žyma, kad pažadinęs ypatišką Dangaus šviesą širdyje, būsi saugus, net būdamas visiškai silpnas tankiame, stipriame pasaulyje.

 Kur benueitum, bepasisuktum – juntami Būties Raiščiai, Gyslos, Atramos... Galima sakyti, jog tai – tobulos Romanesque architektūros poveikis, bet juk mes – ir jūs, ir aš žinome, kad tikrai ne vien tai.

 Bažnyčios sienų freskos nusipelno ypatingos plunksnos.

 Jose – scenos iš Senojo ir Naujojo Testamentų, kuriuose stulbinamai pateikiamas pačios gywatos spurdėjimas, nuolatinis žmogaus siekis Šviesos.

 Ypatingąja Dangiškąja meile alsuoja Fr Paulus Krebs paveikslai, vaizduojantys Šv. Hildegardos gyvenimą:

 1) Šv. Hildegarda keliauja pas Šv. Jutta į Disibodenbergą dar būdama jaunutė, vos 14 metų. Jau tada jos siela kupina ryžto padėti jaučiančioms būtybėms .

 2) 1150 – stebuklingi metai, kai Hildegarda persikelia į Rupertsbergą ir rašo scivias.

 3) Šv. Hildegarda kalba su Imperatoriumi Barbarossa Ingelheim.

 4) Šv. Hildegarda išgydo aklą berniuką ir įkuria vienuolyną Eibingene – 1165 m.

 5) Šventumą liudijantys ženklai pasirodo danguje Šv. Hildegardos mirties dieną 1179 m. rugsėjo mėn., kai danguje – vaiskiame, mėlyname užsidegė raudonas kryžius.

 Išgyvenant šią nepakartojamą tylą, man staiga suskamba, nuaidi supratimas, kad gyvieji žmogiškieji ryšiai reiškia labai daug. Ir kažkur visai šalia kužda mintis, kad Benediktinų regulos gyvenimo būdas ir yra ta palaimintoji Aisva – Dangaus Duona Malonės Pilnoji.

 Praėjus 6 noviciato metams, Benediktino vienuolė duoda šiuos 3 Amžinuosius Įžadus:

 1) stabilitas

 - įžadas paskirti save gyventi į vieną tam tikrą vietą, tam tikru laiku, atsiduodant totaliai Dievo šviesai. Tame įžade telpa ir pasižadėjimas nekeisti nei savo aplinkos, nei išorinių aplinkybių, o tik save patį.

 2) conversatio morum

 - gyvenimas nuolat pasiaukojant, po kiekvieno galimo nuopuolio keltis vėl ir vėl.

 3) oboedienta

 - įžengimas su žinojimu ir savanoryste į tarpusavio susietus santykius, tikint, kad būtent taip pasireiškia Dieviškoji Valia.

 Tai – nuolatinis kitų gyvų būtybių matymas ir savo asmeninių idėjų, ego kuklus įžeminimas.

 Ora et Labora – melskis ir dirbk, kaip viena Dieviškoji Grandis.

 Nuo pat vienuolyno viršukalnės atsiveria Reino žaliuojantys vaizdai.

 Upei turėtume paskirti atskirą simfoniją. Joje gražiausi ir tauriausi žodžiai apie tai, kaip keitėsi miestų veidai, santvarkos, likimai, o ji – gyvastingoji upė toliau tekėjo, tyvuliavo, nešė žinią. Nuo žmogaus iki žmogaus – apie nepaprastai gražią bičiulystę, sunkų, rodos nepakeliamą darbą, džiaugsmą būti draugų, šeimos rate, pastangas išlikti Žmogišku, ištiesti pagalbos ranką, švęsti žmogiškosios Būties ir Dangiškųjų Slėpinių šventes.

 Baržos, plukdančios prekes, kaip prieš šimtus metų, ramus monotoniškas vaizdas labai giliai paliečia širdį. Kaskart primena, kad Hildegarda taip pat žvelgė į tekančią gyvąją upę ir laukė stebuklų.

     O jie vyko nuolat! Ir dauguma jų – rankų darbo: ir vyno gamyba, ir vaistingoji „džiaugsmą nešanti“ virtuvė, kurioje – spelta, vienuolių užaugintos daržovės, vaisiai, uogos, vaistažolių sodneliai. Hildegarda „Physicoje“ rašo apie augalų, medžių, mineralų slaptąją alchemiją. Tai –nesuvokiamo gylio, nušvitusio žmogaus nuskaidrėjusios Sąmonės paveldas. Iš gausos receptų, kurie išliko, matysime įvairius Hildegardos tepalus, sviestus, gydomuosius aliejus, piliules, džemus, vynus, ekstraktus, žolelių skalsumus – vonias, medaus receptūras, tinktūras ir kitą medica officinalis.

     Tik atsidavęs, su meile ir nepaliaujamu džiaugsmu gyvenantis vienuolis gali kontempliuoti per muziką, tapyti, dalinti savo gerumą vargdieniams (seserys dirba St. Džozefo ligoninėje Rudensheime), kareiviams, piligrimams.

     Vienos vienuolės tapo ikonas, kitos – restauruoja knygas, senovinius metrikus (Dyvų dyvai, o ne amatas) renovacija, kai sluoksnis po sluoksnio atidengiamas popieriaus pluoštas tam, kad išryškėtų raidės ir atsvertų gilioji tekstų prasmė – liudijimai, minėjimai, metraščiai.

     Žmonių gimčių, vedybų, mirties liudijimų surašymai, atgimstantys iš restauruotų knygų, man nuskambėjo kaip ypatingas vėjas, kedenantis sielos švelnius plaukus.

     Trapioji Žmogiškoji Savastis ... O šalia jos – Amžinybė.

 

Nuostabi dovana pasiekė SILENTIUM iš Butano!

   Tai-kosmologinių sakmių lėlių tetras-marionetės.

 

Labiausiai žinomos Nepalo lėlės (putali) yra marionetės (styginių lėlių) rūšis, kurias naudoja Katmandu slėnio novarai. Šios lėlės daugiausia gaminamos senovinio Bhaktapuro miesto pakraštyje, Timi kaime, kur medžio drožyba ir keramika vis dar yra gyvas menas. Putliukai nuo medinių manipuliavimo juostų yra pakabinami sunkiais siūlais, pritvirtintais per galvos apdangalą ar karūną, nugarą ir rankas. Kiek viena figūra vilki ilgą, spalvingą tradicinio audinio sijoną ir, kas įdomiausia, dvi kaukes. Pasukę lėlę į vieną pusę,auditorija mato vieną veikėją; kai tas veikėjas atsigręžia į auditoriją, išryškėja kito veikėjo veidas, suteikiantis galimybę vienam lėlininkui lengvai ir greitai pateikti kelis simbolius. Lėlių galvos pagamintos iš papier-meche arba molio ir dažytos taip, kad atrodytų, kaip kaukės, naudojamos daugelyje teatro ritualų,įskaitant ir ikoninius kostiumus bei šokį. Tai susiję su gyva newars kaukių kultūra, kurią detalizavo Toffinas. Kaukės primenantys lėlių veidai nėra žmogiški ar tikroviški, tačiau yra formuojami ir nutapyti taip, kad atspindėtų pažįstamas dievybes, tokias kaip dramblių dievas Ganeshas, ​​tantros aršus dievas Bhairabas, deivė Durga ir kiti indų ar budistų panteono personažai. Išties tose rankose lėlės laiko embleminius rekvizitus, susijusius su kaukės atstovaujama dievybę. Šios lėlės naudojamos mokyti istorijų, kurias įvairiais intervalais atlieka kaukėti šokėjai visame Newaro Nepale tokiuose renginiuose kaip Baara Baarsa Naach, ritualizuotas spektaklis, kuris Newaro kaimuose vyksta tik kartą per dvylika metų. Naudodamiesi lėlėmis, vyresnieji vaikams sukuria esmines tikėjimo istorijas,mokina moralės, etikos aukštų normų,byloja kosmologines sakmes apie Pasaulio Sukurimą.

      SILENTIUM planuoja rudens sventems sukurti mitologiniu pasakų ciklą Nepalo,Butano pasakų motyvais.Tiek Butano,tiek Mustango karalystės unikali gamta,pasaulėvoka,išskirtinis žmonių santykis su ežerais,miškais,kalnais yra gyvas kultūrinės antropologijos pavyzdys,kai žmonėse gaji mitinė sakrali samonė.

 

2019 m. Birželio 14-16d. Silentium Sakraliųjų Amatų Stovykla
Biržuvėnų sodyboje

• Ikonos gamyba su metaliniais aptaisais bei perlų, krištolo inkrustavimu

• Rožių ir gėlių virtuvė, skulptūrinė maisto puošyba

• 108 šventyklų KARANOS – slaptieji judesiai

• 48 hastos – Šventyklų šokių judesiai

Ikonos aptaisai. Dėka aptaisų, Ikona yra įvelkama į sidabro ir vario apdarus. Tekstuose rašoma: „Apsijuoski šviesa, kaip aptaisais, kaip mantija“. Šiam darbui reikalinga ypatinga atjauta ir atida. Padenki atvaizdą auksu; padenki švytėjimu iš vidaus ir išorės, nupuoški brangakmeniais bei perlais, o talentus ir dovanas krištolo karoliukais. Dieviškoji esatis išreiškiama per auksą; sielos švaros spindėjimai – per sidabrą; širdies, meilės turtai – brangakmeniais, perlais; talentai ir dovanos – krištolo karoliukais. Šis menas yra itin retas ir nykstantis todėl su ypatingu sielos virpesiu yra svarbu jį išsaugoti.

Rožių, gėlių vienuolynų virtuvė panardina mus į 8-11 amžiaus vienuolynų gėlių receptūrą, dvasinio maisto galinčio nuraminti protą ir suteikti sąmonės šviesos. Taip pat mokysimės aukojimams skirtos konditerijos – ištisų skulptūrinių miestų kurių pastatai stebina savo grožiu bei skoniu, o svarbiausia tarnauja kaip viena aukščiausių aukojimo formų.

108 šventyklų KARANOS – slaptieji judesiai. Judesys yra mūsų pirmoji kalba. Dažnai galvojama, kad šokis yra paremtas raumenų darbu, bet giliau pažvelgus, šokis yra vidinių neuroendokrininių sistemų ir balso integravimas atspindintis sakraliuosius Būties aspektus. Susipažinsime su 108 slaptais judesiais kuriuos šokdavo 1030-1040 metais. Šokio techniką sudaro natija ir abhinaja – grynojo šokio išraiška, jausmų kalba skirta konkrečiai Dievybei.

 

Šiam atsiskyrimui būtina išankstinė rezervacija – 869301188

www.menantys.lt

Kodel išsaugoti žmonijos atminti yra taip svarbu - „Menantys“

 

2019 m. Sausio 23d. Panevėžyje vyko nuostabus Arfos koncertas „Kelionė saulės, mėnulio ir žvaigždžių takais - mitologinių sakmių motyvais“

Į renginį susirinkę Gimnazijos bendruomenės nariai bei kiti Panevėžiečiai labai greitai pajuto simpatiją jaunajai arfininkei Gabrielei Ašmontaitei iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Viešnia iš Vilniaus mielai supažindino su instrumentu (kurio svoris 40 kilogramų!), atsakinėjo į klausimus apie pirmąsias natas, skirtas groti arfa, apie šalis, kuriose gaminami šie instrumentai ir kt. „Silentium“ pristatė muzikinius mitus apie Saulės ir Mėnulio atsiradimą, stebuklingus ežerus, vaivorykštes audžiančias Deives, apie narsius legendinius žygius ir milžinės Nerijos marių stebuklus. Šio koncerto metu skambėjo Deborah Henson-Conant, J. S. Bach, M. Tournier,R. Barnwed, R. Tannahill, D. Scarlatti kūriniai.

Iš ciklo „Ilgaamžių maistas“

2019 m. Sausio mėn. Vilniuje vyko kūrybinės dirbtuvės „Rožės, Perlai ir Auksas – Ilgaamžių virtuvėje

Kūrybinėse dirbtuvėse rožių žiedlapiai (rosa damscena), kartu su perlo pudra,vaistingomis uogomis (acai, šilauogėmis, mėlynėmis, goji, spanguolėmis, avietėmis) ir 24k gryno valgomojo aukso sudarė derinius šokoladui. Šios kompozicijos - dermės skirtos lavinti visas 5 žmogaus jusles, subtilumą, vitališkumą ir džiaugsmą kaip ateities fenomeną. Receptūros  sudarytos remiantis autentiškais vienuolynų receptais (kinų archajiniais traktatais, Hildegardos Bingenietes vienuolių maistu, Tailando vienuolynų perlų panaudojimo kulinarijoje tradiciją, sufiju siddhu maistas, mongolų archajinių vienuolynų kulinarijos paveldu, šv. Benedikto vienuolynų tradicijomis. Autorinė šokoladų serija dedikuota įvairiems pasaulio miestams, kurių kūrybinis pavidalas atspindi žmogaus Ode miestui, dialogą su gyva urbanistine erdve, nuolat kintančių pasaulevaizdžių, jo svajonės, sapnus, refleksijas ir skonius.

Šviesa kurią regėjau visus gyvenimus

 

Lėlių tetras - Jūsų Karališkosios Didenybės Žydintys Sodai

 

2019-ųjų Metų Kalendorius

Parsisiūsti galite čia.

Love ode to Barcelona

Barcelona

I've been taught that there isn't a place more beautiful than Barcelona

The streets are placed with purpose and thought

People mill about with only smile lines gracing their face

The air tastes like citrus, honey, and sea breeze

A paradise I've never known

 

Sometimes I fear the paradise within it is one I've created

Far from real

And is the product of my own desperation

 

Sometimes

                      I fear the love in your eyes is Barcelona

Šlovė tau Kernave, Valdovų mieste

Kernavė – tai pirmųjų pirmasis Lietuvos sostas. Tai pirmapradė sostinė. Tai karališka pilis. Čia Kernavėje pasirodė pirmieji Lietuvos valdytojai.

 

 Daug įdomių padavimų dar XX a. pasakodavo Kernavės senoliai. Esą čia naktimis požemiuose žvanga ginklai, o kaisukaks du tūkstančiai metų pagal Kristų, tada ištųrūsių išžygiuos ginkluota kariuomenė… Esą kitąsyk aršiai susikivirčijo kunigaikščiai Skirgaila ir Švitrigaila, jie sukvietė kariuomenes ir prie Pabaisko užvirė mūšis. Tuomet vieno kunigaikščio žmona iš Kernavės per Nerį gabeno savo turtus. Sunkiai lingavo vežimai, brangenybių prikrauti. Kunigaikštienės žvalgai persikėlė per brastą ir kitapus pastebėjo besislapstančius priešo karius. Kunigaikštienė išsigando ir tiesiai priešais brastą, kalnuose, liepė vyrams lobį užkasti. Tai, matyt, bus dabar vadinamo Baltojo kalnošlaite. Dar daug amžių naktimis vaidendavosi tie degantys turtai. O vėlesnių laikų drąsuoliai vaikydavosi žaltvyksles, trokšdam irasti karališką palikimą.

 

Klaidžiodavo gūdžiais šlaitais iki aušros gaisų. Bet taip nieko ir nepešdavo.

 

Įdomiais pasakojimais apie gilius požemius, į juos vedusius vartus ar užburtus lobius apipinti daugelis Lietuvos piliakalnių. Tačiau legendos, siejančios Kernavę supirmaisiais Lietuvos kunigaikščiais, valstybingumo pradžia, byloja, jog būtent čia buvo viena svarbiausių to meto Lietuvos valdovų pilių.

City of magic nights and fairytale

Dubai

No wonder If I say You are the most beautiful city of the world Among the other ones. You are the land of goodness and Prosperity. You are the queen of the east and the The rare diamond that shines For ever where The Arabian Gulf runs. You are the jasmine in its freshness and greenness. You are the world's song and talk And no wonder. You are the green oasis in the heart of The golden desert. You are the dear mother whose people never forget. You are the most beautiful portrait made by The best man. You are the happy dream that turned you Into a paradise. You deserve to be named the world's star. In its lovely heart everyone dwells, In its eyes everyone is seen, And it smells fragrant. You are the smiling image of nature. You are all the world's precious treasures. You are the east's real taste. You are DUBAI, the queen of the east. DUBAI is -the most beautiful city - the only pearl.

Pearl of golden desert - Dubai

No wonder If I say You are the most beautiful city of the world Among the other ones. You are the land of goodness and Prosperity. You are the queen of the east and the The rare diamond that shines For ever where The Arabian Gulf runs. You are the jasmine in its freshness and greenness. You are the world's song and talk And no wonder. You are the green oasis in the heart of The golden desert. You are the dear mother whose people never forget. You are the most beautiful portrait made by The best man. You are the happy dream that turned you Into a paradise. You deserve to be named the world's star. In its lovely heart everyone dwells, In its eyes everyone is seen, And it smells fragrant. You are the smiling image of nature. You are all the world's precious treasures. You are the east's real taste. You are DUBAI, the queen of the east. DUBAI is -the most beautiful city - the only pearl.

Ikonų ir Dieviškųjų Rojaus Paukščių

Mokymas Gruzijos vienuolynuose

Sakraliųjų amatų stovykla

 

 

2018 m. ruduo atnešė nuostabią, džiugią žinią: Sielotyros fondas "Silentium" su grupe mokinių lankėsi įstabiose Gruzijos vietose - Uplitsikhe - valdovų soste, Vardzijoje - 1000 rožių mieste, Sumelos uolose - vienuolyne kur mokiniai kontempliavo ir tyloje tyrinėjo ikonų paveldą.

10 stovyklos dienų pralėkė kaip akimirka, o gražiausia tai, kad visi mokiniai įvaldė net 3 skirtingas ikonografijos technikas - siuvinėjimą auksu, inkrustavimą ir deimantinę mozaiką.

Deimantinė mozaika yra archainė technika kilusi iš Bizantinės ikonos mozaikinės technikos. Įkvėpta juvelyrinių akmenų apdirbimo ir deimantų šlifavimo, ji patapo unikaliu įrankiu sakraliajam vaizdui patateikti.

Lietuvių sukurtos ikonos keliaus po miestelius džiuginti žmones, o ypač - kelti ūpą ir dvasią gėrintis sakraliais atvaizdais.

Silentium teatre apsigyveno naujos lėlės

 

 

,,Išminčiau, patark mums, žmonėms kaip gyventi"  - tai įstabaus grožio, filosofinio gylio pasakos ir bylojimai iš šventųjų  gyvenimų : Konfucijaus, Šv. Antano, Buddhos, Sokrato bei kitų šviesiausiųjų žmonių. Spektaklyje atgis ir papasakos: Pavasario Dievybė, Jorja, Sokratas, Žvaigždonė, Kaimo Bernas, Kalvis-Stebukladarys, Balerina, Neringos žvejas, Kriaučius. Spektaklio premjera įvyko rugsėjo 3 d. Vilniaus Humanistinėje mokykloje ir rugsėjo 8 d. Panevėžio miesto 515-tojo gimtadienio šventėje.

 

Džiugi žinia! išleista "Brangakmenių Knyga"

Sakralaus meno paroda - Gruzijos vienuolynų ikonos

Paroda vyks Vilniuje, Medicinos Diagnostikos Centre "Tomografas" nuo 2018 Liepos 26 iki Rugpjūčio 26 dienos.

 

Silentium tęsia unikalių, autentiškų amatų pristatymą

'8 Nemirtingieji' - rankų darbo šokoladas su uogomis pagal 16 a, Kinų autentiškas receptūras.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Skaityti daugiau

Rožių kelias maldos lietumi lietas: Palendriai

Džiaugiamės už visus žmones ir jaučiančias būtybes, kurios galės prisiliesti prie Palendrių vienuolyno žydėjimo, maldos ir gilios kontempliacijos.

 

Skaityti daugiau

Įstabioji ir maloningoji smuiko ir violančelės istorija

Artimiausias sakraliosios muzikos koncertas birželio 5 d., Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje (Didžioji g. 34, Vilnius).

Skaityti daugiau

„Silentium” sakraliųjų menų ir amatų stovykla-atsiskyrimas

Birželio 12-17d.

Jurtų kaime (Panūdžių kaimas, Kelmės rajonas - 55.729891, 22.954818)

Skaityti daugiau

Silentium sakralieji amatai

 

Pagrindinis modulis:

 

• Krikščioniškojo meno simboliai

• Budistiniai meno simboliai

• Kontempliatyvi poezija

• Ikonografijos (ikikrikšioniškojo meno)

pagrindai

• Ikonografijos pagrindai budistiniame mene

• Anatomija ir šventųjų atvaizdavimo

 proporcijos

• Tankos (budistinio meno)ikonometrija

• Vienuolynų architektūros (krikščioniškojo meno) baziniai principai

• Vienuolynų, šventviečių, stupų architektūros (budistiniame mene) baziniai principai

• Pasaulinė ornamentų kaip unikalaus meno praktika

• Mitologijos pagrindai

• Budistiniai ritualiniai šokiai (mongolų kham šokiai)

• Mandalos piešimo, pylimo teoriniai ir praktiniai pagrindai

 

Tapybos ir ikonografijos modulis:

• Dažų ir pigmentų, skirtų ikonografijai,

baziniai pagrindai

• Šventųjų atvaizdavimo proporcijos ir

ikonometrija

• Taikiųjų Dievybių tankos piešimo praktiniai pagrindai

• Ritualiniai objektai ir simboliai (ritualinių objektų analizė)

• Ruščiūjų Dievybių tankos piešimo praktiniai pagrindai

• Auksavimo ir sidabravimo technikos ikonografijoje

 

Skulptūros modulis:

• Irankių skulptūrai gamyba

• Praktiniai skulptūros įgūdžiai ir technikos (medžiagiškumo įviarovė, skaptavimas, lipdymas, pylimas)

• Budistinės skulptūros ikonometrija

• Krikščioniškosios skulptūros ikonometrija

• Liejimo technologijos

• Praktinis ornamentų ir ritualinių instrumentų dizainas

 

Mažosios skulptūros modulis (marionečių ir žaislų gamyba)

• Pasaulinė lėlių teatro istorija

• Marionečių gamybos teoriniai (praktiniai pagrindai)

• Marionečių konstrukcijos architektonika ir valdymas

• Personažo charakterizavimas (spalva, koloritas, judesio dinamika, kostiumai)

• Žaislų gamybos teoriniai ir praktiniai pagrindai (judriųjų, sukamųjų, edukacinių, loginių žaislų gamyba)

 

Medžio mažųjų skulptūrų modulis:

• Medžio apdirbimo ypatumai, įrankiai ir technologijos

• Įrankių skulptūrai gamyba

• Dievdirbystė – rūpintojėlių gamybos amato pagrindai

• Trijų dimensijų mandalos gamyba

• Budistinių skulptūrų skaptavimo praktiniai įgūdžiai

• Medinių štampų ir ritualinių įrankių gamyba

• Skaptavimas sakralinių skulptūrinių objektų ne medžio kilmės (gumos, apoksidų, medžio miltų masės, keramikinės masės ir t.t.

 

Juvelyrikos modulis:

• Pažintis su reliviorijaus menu – altorių gamybos aukštomis technologijomis

• Metalo apdirbimo įrankiai ir technikos

• Juvelyrikos istorija ir juvelyrinių sakralių aksesuarų raida

• Ažūrinis ritualinių objektų pjaustymas

• Modeliavimas iš vaško šaltuoju būdu

• Juvelyrinių akmenų savybės

• Juvelyrinių akmenų įstatymo technologijos

• Apimtiniai objektai iš vaško, medžio, metalo

• Ornamentų, dekoratyvių detalių eskizavimas, brėžinio atlikimas, vizualizacija, įgyvendinimas medžiagoje

 

Brangakmenių modulis:

• Brangakmenių klasifikavimas, indentifikavimas, imitacijos

• Brangakmenių apdirbimas

• Bazinės teorinės ir praktinės žinios apie deimantus

• Bazinės teorinės ir praktinės žinios apie 1 ir 2 kategorijos brangakmenius

• Dažniausiai naudojami brangakmenių įstatymo būdai ir įrankiai

• Pratimai ant metalo plokštelės įstatant brangakmenius į skupltūras ir kitus ritualinius objektus, kylantys sunkumai ir jų sprendimo būdai

• Brangakmenių elektrolaidumas, tankis, spalva, trapumas, dispersija, anizotropija, pleochraizmas, inkliuzai, liuminiscensija

• Brangakmenių sintezės būdai, taurinimas

• Brangakmenių spalvos, būdai nustatyti tikrąsias spalvų dermes

• Brangakmenio švarumas, dėvimumas. Brangakmenių šlifavimas, polizavimas, dydis ir masė

• Smaragdų šeima (radimvietės, taurinimo procesas)

• Safyrų ir rubinų šeimos

• Populiarieji akmenys – aleksandritas, topazas, turmalinai, berilai, tanzanitai, granatai, kvarcai, chrizolitai, opalai

• Perlų giminės, gintaras, koralai

• Optiniai brangakmenių efektai ir terapijos savybės

• Brangakmenių priežiūra ir rinkos ypatumai

 

Retųjų sakraliųjų amatų modulis:

• Siuvinėjimas auksiniais siūlais (teorinis-praktinis modulis)

• Skulptūrų ir ritualinių objektų auksavimo, platinavimo technologijos

• Tormų (aukojimui skirtų specifinių mažųjų skulptūrų) gamyba

• Aukojimams ir Taikiosioms Dievybėms skirtų gėlių puokščių kompozicijos ir kolorito pagrindai

• Namkhu (ritualinių siūlo-medžio skulptūrų) gamyba

• Dvasinėms praktikoms skirtų rūbų siuvimas ir simbolių siuvinėjimas

• Astrologinių žemėlapių ikonometrija ir braižymas

• Ritualinių objektų ir sakralinių skulptūrų restauravimo pagrindai

 

Sakralios poezijos ir retorikos modulis:

• Budistinės logikos pagrindai

• Sakraliosios poezijos pagrindai

 

Lėlių teatras ruošia spektaklį - Jūsų Didenybės Karališki Sodai

 

 

2018 m.  planuojame su karališkąja marionečių palyda keliauti po įvairiais mokyklas, ligonines, sanatorijas. Šiuo metu ruošiamas spektaklis “Jūsų karališkos Didenybės maloningieji sodai” – iškalbos ir tostai, šlovinantys Vilnių ir Lietuvą.

 

 Jus sveikins ir džiugins šios karališkos lėlininkų gildijos lėlės:

• Karalius Kazimieras (taikdarys)

• Karalienė Ona

• Ukulėlės muzikantas

• Princesės – Marta ir Dorotėja

• Muškietininkai-sargybiniai Andre ir Pjeras

• Kardinolas

• Magų mokytojas

• Karališkasis daktaras

• Kunigaikštis

• Balerina Leila

• Ir kiti personažai

 

„Silentium“ fondas sveikina Jus Kūčių proga!

„Kai pradėjau mylėti save, supratau, kad sielos skausmas ir sukrėtimai – tai tik įspėjamieji ženklai, jog eini prieš savo prigimtį.

Dabar aš žinau: tai Autentiškumas.

Kai pradėjau mylėti save, supratau, kaip stipriai galiu įskaudinti žmogų primesdamas jam troškimus, kuriems dar neatėjo laikas ir kuriems jis dar nepasirengęs, net jeigu tas žmogus – aš pats.

Dabar aš tai vadinu Pagarba.

Kai pradėjau mylėti save, lioviausi troškęs kitokio gyvenimo ir suvokiau, jog viskas aplinkui mane skatina augti.

Šiandien aš tai vadinu Brendimu.

Kai pradėjau mylėti save, supratau: kad ir kur būčiau, esu reikiamoje vietoje reikiamu laiku, ir visa, kas man nutinka, nutinka tada, kada reikia, taigi man nėra dėl ko nerimauti.

Dabar aš tai vadinu Pasitikėjimu.

Kai pradėjau mylėti save, lioviausi švaistęs savo laiką ir kūręs grandiozinius ateities planus. Dabar aš darau tai, kas man teikia malonumo ir džiaugsmo, tai, ką man patinka daryti, kas džiugina širdį, ir darau tai savaip, savo tempu.

Dabar aš tai vadinu Paprastumu.

Pradėjęs mylėti save, išsilaisvinau nuo to, kas kenkia mano sveikatai – maisto, žmonių, daiktų, situacijų ir visko, kas tempia mane žemyn ir tolyn nuo savęs. Kadaise vadinau šį požiūrį sveiku egoizmu.

Dabar vadinu tai Meile pačiam sau.

Kai pradėjau mylėti save, lioviausi stengtis visada būti teisus, ir nuo to laiko rečiau klystu.

Dabar aš suprantu, jog tai Kuklumas.

Kai pamilau save, lioviausi gyventi praeitimi ir nerimauti dėl ateities.

Dabar gyvenu šia akimirka, kurią VISKAS ir vyksta.

Dabar gyvenu kasdien, diena po dienos, ir vadinu tai Pasitenkinimu.

Tada, kai pradėjau mylėti save, supratau, kad protas gali trikdyti ir net susargdinti. Bet kai sujungiau jį su savo širdim, jis tapo man vertingu sąjungininku.

Šią sąjungą aš vadinu Širdies išmintimi.“

Čarlis Čaplinas, 1959m.

Kvietimas 2017 m. gruodžio 16-17 dienomis

AUKOJIMAI NAGAMS

Skelbiamas Manga Buties ištakų paskelbimas

Vilniuje Antano Baranausko g. 9, gruodžio 16-17 d.

Aukojimai Nagams – brangenybės, medžiai ir šventi vandenys

Mokymas ir praktikos, kaip harmonizuoti savo santykius su aplinka, kaip atstatyti pažeistus

gamtos arealus. Detaliai ir preciziškai susipažinsime su substancijomis, kurios aukojamos Nagams.

Tibeto tradicijoje yra laikoma, kad Nagai valdo nesuskaičiuojamus turtus ir brangenybes po žeme

(mineralų, brangakmenių gavyba), jūros dugne ir kalnuose. Nagai vado vandens stichiją, o jų

aštuonios karalystės nepaprastai plačios, jų miestai ir civilizacijos labai išsiplėtę.

Mango dienotvarkėje:

• Chutoro (aukojimo Nagams) teksto išaiškinimas

• Nagų kilmė, klanai, visuomenės sandara ir ryšiai su žmogiškais klanais

• Brangakmenių, skirtų alchemijai, medicinai, vaistų gamybai ir aukojimams slaptosios savybės

• Medžių eterinis pavidalas (medžius globojančios dievybės, ritualai, siejantys giminės karmą ir

medžius)

• Stebuklingieji vandenys (pienai, žiedų vanduo ir kitos vandens substancijos): saldieji, baltieji,

kvapieji, aukojimo.

Tokiu būdu harmoningai ir tiksliai praktikuodami sukursime šias priežastis:

• Šalinsime kliūtis psichinei nervinei sveikatai (tiek individualias, tiek kolektyvines karmos

sėklas).

• Sukursime naujus pasaulius ir buveines vietoj pažeistų Nagų vietovių.

• Didinsime gamtos derlingumą ir metų laikų harmoniją, savalaikiškumą, priteklių žmonėms.

• Pozityviai ir raminančiai veiksime vietą, kur gyvename ir iš kur esame kilę.

• Pritrauksime sėkmę, žydėjimą ir gyvatą savo gimtajai šaliai.

• Pakviesime Nagus ir kitas atjaučiančias būtybes į neapsakomą gerumo, atjautos, meilės ir

harmonijos kelią.

Tegu visos jaučiančios būtybės, besidalinančios su žmonėmis karminiu matymu, tampa sveikos,

geranoriškos ir laimingos.

Tegu visiem žmonėms, nuskriaudusiem Nagus, būna atleista.

Išleistas 2018 metų kalendorius

 

Skirtas embrionologijai, kaip kūdikio vystymasis aprašytas Vedų tekstuose, Korane, Biblijoje, Tibeto medicinoje, Kinų tradicijoje, craniosakralinėje terapijoje, bei hormoninei sistemai skirtas sveikatos kalendorius.

Išleista knyga „Apsny Auayuta - Sielos šalis, kur gyvena humaniški žmonės“

 

Skirta ilgametystei, tai Abchazų unikaliai kultūrai skirta knyga.

Logikos ir intelektualinių žaidimų paroda-šventė,

kurią pristato filosofijos ir sielotyros fondas “Silentium”.

 

 

Visus geros valios, džiugios širdies žmones, nuostabaus Neringos krašto gyventojus ir svečius – visus visus, ir mažus, ir didelius – kviečiame į lapkričio 3 d. 18 val. vyksiantį pristatymą Liudviko Rėzos kultūros centre. Renginys nemokamas.

 

Įprasminant Liudviko Rėzos unikalų paveldą ir priesaiką gyventi dorai, harmoningai,prasmingai ir džiugiai,atsiliepiame i didingo Mokytojo pamokymus ir kviečiame visus lavinti savo protą ir intelektualius gebėjimus. Ateikite pamiklinti proto ir pirštų žaisdami įvairių kultūrų rankų darbo šachmatais!

 

Vystykime loginius gebėjimus,intuiciją keliaudami pirštukiniais labirintais!

Dėliokime Leonardo Da Vinci techninius stebuklus - dėliones!

Žaiskime pirmuosius Lietuvoje rastus archeologinius žaidimus-rekonstrukcijas!

Įminkime tautos mįsles ir galvosūkius!

Konstruokime medinius modelius-architektūrines formas!

Išbandykime smėlio ir spalvotų stiklo akmenėliu animaciją!

Paklausykime ką iš praeities išminties klodų papasakos lėlės-marionetės!

 

Ateik į dvasinės sutelkties sakralinės muzikos koncertą, kuris vyks lapkričio 5 d. (sekmadienį)  10 val. Alytaus šv. Liudviko bažnyčioje

Sakralios muzikos programa:

• J.S. Bach partita „Crist der du bist helle Tag” (Kristau tu esi šviesi diena)

• J.S. Bach „Quia respexit” iš Magnificat (gieda Elzita Girčytė)

• Martinaitis „Klaros arija” iš oratorijos „Giesmė šv. Pranciškui” (gieda E.G.)

• F. Schubert „Ave Maria” (gieda E.G.)

• J.S. Bach choralas „Ich ruf zu dir Herr Jesu Christ” (Aš šaukiuosi tavęs Jėzau Kristau)

• Z. Karg Elert  „Postliudas”

 

Gros Milda Atminaite su soliste Elzita Gircyte.

Alytaus šv.Liudviko bažnyčios vargonus 1928m. pastatė čekų meistras Janas Tucekas. 2008 m. šiuos vargonus remontavo panevėžiečio meistro Antano Sauklio vargonų dirbtuvės.

 

Tenuskaidrina sielą dvasinė ramybė ir kilnusis džiaugsmas!




Fondas „Silentium“ pristato renginių ciklą!
„Įstabi ir nepakartojama žvakių šviesoje atsiskleidusi Gobeleno istorija“

Artimiausias 2017 lapkričio 3d. 18 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos Kultūros Centre.


Gobelenų grožį sunku išsakyti žodžiais.

Jų siužetinė linija įvairi – tūkstančių gėlių ornamentai ir vešli augmenija, ramybe dvelkiantys peizažai, biblinės, mitologinės, istorinės scenos, heraldiniai ženklai. Gobelenai senaisiais laikais buvo užsakyti ir priklausė garsioms istorinėms asmenybėms ir iškilioms didikų giminėms. Neretai apie gobelenus sakoma poetiniais epitetais: „it iš pieno plaukę“, „aukso nulieti“. Dėl garsių dailininkų kartonų ir gobelenams austi naudojamų medžiagų prabangos (šilko, vilnos, tauriųjų metalo gijų, subtilių dažiklių), begalinio meistrų virtuoziškumo, ilgo kruopštaus darbo gobelenai yra vertinamai kaip monumentalūs meniniai audiniai jų sukūrimo laikotarpiu, taip pat ir dabar kaip deimantai, taurieji metalai.

Gobelenai, kilimai-paveikslai, austos freskos – kilnūs ir universalūs meno kūriniai.

Paprastai gobelenas audžiamas paprastos konstrukcijos vertikaliomis ar horizontaliomis staklėmis-rėmais. Metmenys ir ataudai dažniausiai būna iš suktų vilnonių arba šilkinių siūlų. Įprastai vienas audėjas per metus išaudžia 1-3 m2 gobeleną.

Žinios apie gobelenų audimą ataidi iš XII a. Persijos, Mesopotamijos, Bizantijos, o XIV-XVII a. – gobelenais jau garsėjo Paryžius, Briuselis, įkuriamos gobeleno meistrų dirbtuvės, karališkoji gobeleno manufaktūra.

Gobelenai buvo laikomi ypatingo puošnumo, prabangos, išsilavinimo ir statuso ženklais.

Filosofijos fondas „Silentium“ ruošia parodų-paskaitų ciklą apie vieną rečiausių ir gražiausių amatų – gobeleno audimą, ir kviečia pasigrožėti nuostabą ir harmoniją keliančiais vaizdais.

Įkurtas fondo „Silentium“ marionečių teatras

 

 

Fondas „Silentium“ pristato renginių ciklą!

2017 rugpjūčio 24-27d..

Artimiausias pristatymas-jubiliejiniame festivalyje Mėnuo juodaragis,kuris vyks rugpjūčio 24-27d.Duburio ežero saloje Zarasų rajone. Šventės metu bus pristatytas leliu -marionečių spektaklis ir smėlio-spalvotų stiklo akmenėlių animacija „Švento Antano vienuolio sapnai - pasakojimai apie Gyvenimo Prasme“.

 

„Švento Antano vienuolio sapnai“ (dykumos vienuolių šv. Antano, šv. Amos Sinkletikos, šv. Pauliaus Tebiečio, Abos Arsenijaus Dydžiojo, Makarijaus Egiptiečio, šv. Pachomijaus ir kitu šventųjų pasakojimai) dykumos šventi vienuoliai, tėvai buvo vadinami Abos, dykumos asketes vienuoles vadinamos Amos. Tai-žmonijos sakralusis paveldas,ankstyvoji krikščionybės (dar kartais sakoma-krikščionybės kūdikyste, kuri pasižymėjo branda, tyrumu ir išmintimi). Dykumos asketai sieke tylos ir joje gyveno. Tyla buvo tokia pat neatskiriama dykumos kelionės dalis, kaip ir malda, kylanti iš stiprybės ir giedros.

Tyla yra vidinės piligrimystės pradžia, padedanti aiškiai įžvelgti, tai kas šventa.

Nepavaldus laiko tėkmei nemirtingųjų Šventųjų Dykumos Tėvų Mokymai bus pristatomi įvairiausiose Lietuvos kampeliuose-bažnyčiose, dvaruose, mokyklose.

 

Dykumos Motinų ir Tėvų dvasios šviesa

 

Dieviškasis jutimas... Aiškus ir amžinas kaip žvaigždės dykumoje žiemos naktį.

Tėvai – Abos ir Dykumos Motinos – Amos gyveno prieš beveik 2000metų, bet mums tebešvyti  jų nuostabus vaiskus gyvenimas.

Dykumos Jų paprasti, kuklūs ir dvasiškai nušvitę gyvenimai virto istorijomis, užrašytomis graikų ir koptų kalbomis, vėliau išverstomis į lotynų. Anie vyrai ir moterys nusprendė gyventi ne senojo pasaulio miestuose ir kaimuose, bet kuo toliau nuo civilizacijos, dažnai – visiškai vieni. Jie visą gyvenimą liko skaistūs: dykumoje nebuvo nei vaikų, nei mylimųjų. Jie turėjo labai nedaug daiktų, o tokį gyvenimą rinkosi kad patirti Dieviškąją šviesą.

 

Pasakojimas apie Aba Euprepijų.

Kartą senolis padėjo vagims, atėjusiems iš jo vogti. Kai jie viską iš jo celės išsinešė, aba Euprepijas pamatė, kad nepasiėmė jo lazdos, ir ėmė apgailestauti. Jis paėmė lazdą ir nusivijo juos, kad atiduotų. Bet vagys nenorėjo jos imti baimindamiesi, kad dėl to jiems kažkas nutiks. Tada senolis paprašė sutikto žmogaus, keliavusio ton pačion pusėn, nunešti jiems lazdą.

 Įvykio liudytojai pasakojo, kad gavę lazdą vagys praregėjo ir ėmė atgailauti. Jie patyrė neregėtą gyvenime meilės jėgą.

 

 Dykumos Tėvai ir Motinos gyveno pačių susiręstose trobelėse ar olose, valgė tik duoną ir žoles, gėrė vandenį, rengėsi, kaip patys vargingiausi žmonės, paprastu apdaru, antklodę ar paklotą atstojo avies kailis.

 

 Aba Arsenijus

 Aba Arsenijus buvo vadinamas Karaliumi – Elgeta. Atrodė jis angeliškai, kaip Jokūbas. Grakštaus ir liekno kūno, ilga barzda siekė liemenį. Daug verkė, todėl blakstienos buvo iškritusios. Mirė sulaukęs 95 – ių. Žmonės prisimena ypatingą abos Arsenijaus švytėjimą, sakydavę : „ Kupinas Šventosios Dvasios ir tikėjimo“. Keturiasdešimt metų dirbo Teodosijaus Didžiojo, Arkadijaus ir Honorijaus tėvo, rūmuose. Arsenijus turėjo puikų išsilavinimą, buvo iš senatorių giminės. Visą turtą, šlovę, socialinį statusą Arsenijus iškeitė į asketo tylą, dvasinį neprisirišimą, maldą ir ašaras. Kaip rūmuose nebuvo žmogaus, vilkėjusio  prašmatnesniais drabužiais, taip paskui Šventųjų Bažnyčioje nebuvę dėvėjusio prastesnį rūbą už jį.

 

 Vienas iš 3 Arsenijaus ištikimiausių mokinių, Danielius pasakojo:

- Mokytojas paliko man šį odinį apsiaustą, baltus vilnonius marškinius ir sandalus iš palmių

lapų. Nesu vertas, bet juos dėviu, kad jis mane laimintų.

 

 Dykumos svečiai norėdavo vienuoliams padėti, todėl nešdavo dovanų, kad palengvintų skurdžią jų buitį, bet dovanų vienuoliai nepriimdavo, jos nepritiko asketiškam neturto gyvenimui.

 

 Tegul mūsų žmogiškajam įkvėpimui patampa kelrodžiu vaiski žvaigždė – Antano Didžiojo

(pirmojo Dykumos Tėvo) žodžiai:

 Nesibaimink, kad gerumas neįmanomas ar pasiekiamas tik po ilgos kelionės. Tereikia jį pasirinkti. Norėdami išeiti graikų mokslą, žmonės jūras perplaukia, bet Dievo miesto pamatai pakloti visur, kur tik gyvena žmonės.

 Dievo karalystė yra viduje. Gerumas yra mumyse ir jam tereikia žmogaus širdies.

 

 Kodėl Celės ir kodėl tokia svarbi yra tyla.

 Nepavaldus laikui sąmonės grožis Dykumos Tėvų ir Motinų gyvenimai yra liudijimai atviro, paprasto, kilnaus ir jautraus žmogiškojo sąmoningumo, kai negailestingumas sau ( savo „ego“) dažnai ėjo greta su beveik dievišku gailestingumu savo artimui. Jie įsikurdavo didžiulėje dykumoje, per dienos ir nakties kelionę nuo kitų vienuolynų, kur neveda jokie keliai, nėra jokių žymių, rodančių taką, keliaujama ten pagal žvaigždes... Vandens rasti sunku... Čia gyvena tobulo šventumo vyrai ir moterys, nes kraupioje vietoje ištverti gali tik ryžtingiausi ir ištikimiausi. Pagrindinis šių vyrų ir moterų rūpestis – meile trykštantis gerumas, kuriuo jie dalijas vienas su kitu ir su tais, kuriems pavyksta tą vietą pasiekti.

 Ar mes galime, gyvenantys šioje dinamiškoje, kas akimirka kintančioje, kuriančioje ir ieškančioje išeičių ir galimų ateities modelių visuomenėje, perprasti Dykumos Tėvų ir Motinų žodžius. Neabejotinai taip. Mes patyriame ką reiškia būti niekieno, vienišam, apleistam, išsekusiam, palūžusiam ir pažystame deginantį sausros jausmą – tą sausą bergždiškumo jausmą, kuris lydi individus ir visuomenę, atima džiaugsmą, viltį ir gyvenimo spindesį.

 Kur slypi dykumos galia? Dykuma ( eremos ) – tiesiogiai

 reiškia apleidimą. Dykumoje nesutiksi ir nerasi nieko, nes stosi tik prieš save patį tokį, koks iš tiesų esi, prieš pagundas ir savo tikrovę. Tyruose knibždėte knibžda demonų.

 Į dykumą ne pasigrožėti vaizdais, kaip šių laikų turistai. Tai buvo magiškos askezės erdvė, kur atsisakęs stabmeldystės, žemiškų suvaržymų, komforto veikiamos nelaisvės gali praregėti Dieviškosios kūrinijos grožį. Svarbu suvokti, kad dykuma, tai – atgimimo, dvasinio perversmo, o ne tik atsitraukimo vieta. Čia ne tik išoriškai tylima, bet keičiasi vidinės nuostatos. Taip pat tai nėra ryšių su žmonėmis nutraukimas, o priešingai – suvokus Dieviškąją  Sąvastį, santykių su visais žmonėmis gerinimas. Taigi, dykuma gilesne prasme visada buvo daug daugiau nei vieta, lokalizacija. Tai – Dydis kelias. Jei nebūtina į dykumą keliauti, būtina dykumą pereiti..!

 

 Iš pasakojimų apie šventą Antaną.

 Kartą vienas brolis atsižadėjo pasaulio ir išdalijo turtą vargšams, bet pasiliko truputį savo reikmėms. Jis nuvyko pas  aba Antaną. Kai jam tai papasakojo, senolis paliepė : Jei, nori būti vienuolis, keliauk į kaimą, nusipirk mėsos, apdenk ja nuogą savo kūną ir toks grįžk čia!

 Brolis padarė kaip lieptas, ir jam einant šunys ir paukščiai tą mėsą draskė. Kai jis grįžo, senolis paklausė, ar padarė kaip patartas. Šis parodė sužalotą savo kūną ir Šv. Antanas tarė : Tuos, kurie atsižada pasaulio, bet nori truputį sau pasilikti, taip drasko dėl jų besikaunantys demonai.

 

 Kas yra celė?

 Sielos buveinė ištvermei ugdyti. Būti celėje – reiškia tiesiog pasilikti vietoje, nejudriai, be minčių.

 Aba Makarijus nurodė ateities asketams : - Pasilik savo celėje!

 

 Celė gali būti pieva, uola, paprasčiausia trobelė ar kambarys, kur asketas ar vienuolis gyvena vienas – lieki pats vienas su savo mintimis, vizijomis, emocijomis, užtrenkęs duris visiems trikdžiams.

 Didžiausia pagunda dvasiniame gyvenime yra bėgti nuo pagundos, vengti skausmo.

 Taip pat celė yra raiškiausias pavyzdys gilaus vidinio darbo, kurį žmogus patiria, kaip sielos gelmes.

 Tėvas Amonas sakydavo: - Eik, sėdėk savo celėje ir įsidėmėk net ir menkiausius dalykus.

 

 Tai - nuostabus pavyzdys kaip medituojant vystyti budrumą.

 Senoliai patardavo žmonėms atkeliavusiems į dykumą prašyti palaiminimo ir ieškoti dvasinio kelio prasmės: “Bėk iš pasaulio”. Ką reiškia bėgti iš pasaulio? Tai reiškia sėdėti celėje ir raudoti dėl savo nuodėmių.

 Didžiausias stebuklas – celėje gimsta tyla. Į savęs pažinimą einame per ramybę ir tylą, ugdydami atjautą, atidą ir budrume.

 Tyla – svarbiausia gyvenimo pareiga, būtinoji sąlyga dykumoje, tai – stebėjimas, laukimas, įsiklausymas.

 Tyla – pilnybė, o ne tuštuma, ne trūkumas, bet buvimo suvokimas.

 Tyla kurioje gimsta ašaros. Tobulas Dieviškas grožis. Per ašaras atsisakome savo nebrandos, atsiveriame gyvam dvasingumo supratimui.

 Nėra nieko vertingesnio žmogaus gyvenime už tykų stebėjimą, laukimą ir raudas dėl savo netobulumo.

 Ašaros kyla iš tylos, iš gilumos, atskleidžia mūsų gyvenimo trapumą ir atidengia netobulumą, žmogiškojo laikinumo dvasingumą.

 

 Tekvepia oras, kuriuo kvėpuojate dorybių vaisiais ir palaimos žiedais.

Džiaugiamės Dieviškąja Malone

2017 rugpjūčio 12d.

Filosofijos ir sielotyros fondas"SILENTIUM" džiaugiasi Dieviškąja Malone, apsireiškusią lyg iš giedro dangaus-nuostabiais vargonais, kurie atkeliavo iš Vokietijos. Vargonai mechaniškai, nuostabiai prižiūrėti. Jie leis pasidžiaugti Dieviškos muzikos garsais, nuvežti (vargonai dalinai portatyvus) i atokesnius kampelius TE DŽIUGINA TAI VISAS JAUČIANČIAS BŪTYBES!

 

Rožės tylos buveinėse ir įstabioji vargondirbystė

2017 liepos 1d. 12val.

VU botanikos sodas. Vingio skyrius, Čiurlionio g., Vilnius,

Filosofijos ir sielotyros fondas „Silentium” pristato unikalų rožių projektą – „Rožės tylos būveinėse – vienuolynuose; džiaugsmą kūnui ir sielai nešantis maistas”.

Prisiminkime šią įstabią senovinę giesmę:

Aš jums atsiųsiu rožių lietų

Iš dangaus, iš beribio dangaus.

Džiaugsmuose ir skausmuose lydėsiu

Ir parodysiu kelius link šviesos.

Senais laikais vidiniuose vienuolynų kiemeliuose apsuptuose kolonadų būdavo įrengiami sodai, o juose žydėjo rožės, skirtos vienuolių apmąstymui ir maldoms.

Pažaislio vienuolyne – viename gražiausių brandžiojo baroko epochos ansamblių - gyvena, meldžiasi ir rūpinasi šv. Kazimiero seserų kongregacija (Pažaislio kamaldulių vienuolynas). Vidiniame vienuolyno kiemelyje šalia šv. Teresės skulptūros įkūrėme „Rožių lietaus“ miniparką.

 

Kitas vienuolynas kur nukeliavo rožės – Palendrių vienuolynas, gyvenantis giedroje maldoje ir tykumoje pagal kuklų devizą „ora et labora” (melskis ir dirbk). Vienuolyno įkurėjas šv. Benediktas Nursietis (480 – 547 m.), apsigyvenęs kalnų uoloje, vienumoje gyveno ir kontempliavo ilgus metus. Tai – vienuolis-stebukladarys, ne tik suformavęs „Regula” – dvasinio gyvenimo taisykles ir pamatus, taip pat garsėjo kaip mylinčios jautrios širdies, itin aukštos dvasinės realizacijos vienuolis. Jam pasimeldus, iš kalno viršūnės trykšdavo vanduo, iš ežero dugno jis iškeldavo brangenybes, gebėjo eiti vandeniu, regėdavęs ateitį. Benedikto veikalas „Regula” išliko iki šių laikų kaip benediktinų gyvenimo taisyklių rinkinys. Pagal ją vienuoliai skiria po lygiai laiko maldai, mokymuisi ir fiziniam darbui.

 

Visus sąmoningus žmones fondas „Silentium” skatina pasidovanoti sau gražias tylos akimirkas, taurinančias mūsų sielas – atsiskyrimuose vienuolynuose.

 

Težydi rožės! Tekvepia ir tesklinda malonės!

Kodėl rožė – paklausite jūs? Ogi tai – visų gėlių karalienė.

 

Paklausykime, ką apie rožes kalbėjo šv. Hildegarda Bingenietė (1098 – 1179) – XII a. krikščionių šventoji, abatė, Vokietijos viduramžių mistikė, kompozitorė, poetė, mokslininkė: „Rožes galite naudoti ir gerėtis jomis nuo ryto iki sutemų. Tik pramerkę akis, užsidėkite jas ant vokų, tai subalansuos jūsų temperamentą ir išvalys jūsų jusles. Gerkite rožių vandenį ir maudykitės rožių-pieno voniose. Iš rožių ir šalavijų gaminkite stebuklingus tepalus. Iš rožių ūglių skanaukite salotas ir gardžiuokitės arbatomis. Jos gydo nuo paralyžių, nerimo ir nervų ligų.Rožės prigimtis – tauriai šalta, todėl visur galite įdėti rožių esencijų – tai džiaugsmą nešantis maistas.“

 

Filosofijos ir sielotyros fondo „Silentium“ prezidentė Mija-Džeinara Ubartienė – pristato paskaitų ciklą „Džiaugsmą teikiantis maistas (XII a. vienuolių virtuvės paslaptys)“. Bus pristatomos tokios temos:

* Rožių rūšys naudojamos kulinarijoje;

* Rožės kaip pasninko maistas (augaliniuose kokteiliuose, saldainiuose, chalvoj, salotose, vaistingose košėse, jogurtų, girų gamyboje);

* Maistui naudojamų rožių žiedlapių skaičios savybės:

„tarumi“ – karščio malšintoja, išsaugojanti jaunystę;

„hridya“ – širdį maitinantis tonikas;

„medhya“ – skaistintoja;

Nervų šaknelių maitintoja;

Skarndžio žarnyno ir kepenų stiprintoja.

Gražiausia rožės savybė – taurinti sielą.

 

Paskaitos trukmė: 45 min. su 10 min. degustacija.

Renginys nemokamas.

Įėjimas į botanikos sodą - 0.5Eur.

 

Su džiaugsmu pranešame, kad renginyje „Rožės tylos buveinėse" dalis laiko bus skirta ir įstabiam vargondirbystės amatui.

 

Įstabioji ir nepakartojamoji vargondirbystė

Lektorė: Milda Akminaitė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vargonų katedros magistrantė - vargondirbė, Vilniaus Šv. Onos bažnyčios vargonininkė. Veda žmonių su proto negalia dirbtuves – „Lobių dirbtuvės“.

 

Paklausykime šio talentingo, jautraus ir atidaus žmogaus pasakojimo:

„Nepamirškite to fakto, kad vargonininkas yra katechetas – dorovės ugdytojas, taigi antras po kunigo. Jeigu žmonės kažko nežinodavo, jie galėdavo laisvai klausti vargonininko – šis edukuodavo. Vargonininkui labai svarbu aukštos moralinės normos: ar pradėjai kurti apimtas aistros, ar buvai pasimeldęs, kontempliatyvus, paprašę šventosios Dvasios apraiškos. Juk sakralinis kūrinys yra įkvėptas šventosios Dvasios! Kaimuose, pamatę vargonininką visi stebi, ką ji daro, kaip daro, netgi kaip vaikšto – ir žmonės taip daro. Jie mato paprasto žmogaus pavyzdį, kaip eiti žmogui dvasiniu keliu...

 

Vargondirbystė – nuostabus amatas. Ar žinote, kad vargonų derinimas turi vykti kas pusę metų, o rimtas, kone kapitalinis vargonų registrų tvarkymas kas 5-10 metų? Nuo ko prasideda vargonų architektūra? Pirmiausia, reikia nueiti į bažnyčią, kur statomi vargonai, kurioje reikia nuspręsti kokio dydžio vargonai stovės. Mūsų šalyje mes turime daug atsivežtinių vargonų, kurių garso stiprumas, aidas neatiderinti pagal erdvę.

Taigi, vargondirbys akustikų pagalba susidaro bendrą ir išsamų vargonų skambėjimo garsą. Įprastai talkina inžinieriai, kurie nustato fizinius garso parametrus ir gaudesį. Surinkus šiuos duomenis, vargondirbys nustato kiek bus registrų. Vargonų architektai (kartais – skulptoriai) sprendžia kaip atrodys vargonų kaip pastato architektūra (prospektas). Vidinė dalis – atskira simfonija. Vidinę vargonų mechaniką sudaro viskas, kas susiję su oro padavimu iki smulkių dalykų – klavišų, pedalų ir t.t. O dar yra vamzdynas 3 tipų: metalo (vario, švino, aukso), medžio ir liežuvėliniai vargonai. Vargonai gali būti pilnai mechanizuoti – nuo vamzdžių iki klavišų, o geroms dumplėms reikia labai daug smulkių detalių iš labai geros suspaustos kiaulių odos. Sukūrus ir pagaminus visas sudedamąsias vargonų dalis reikia kiekvieną vamzdelį sumontuoti ant stogo, padaryti (pasiekti), kad lygiai skambėtų (su kiekvienu atskiru vamzdžiu ir visais apjungus).

Meistras – tarytum dailininkas, kuris nusprendžia kokio spalvos ryškumo reikia – nustato kaip vargonai skambės, gaudės, aidės.