Sakrali muzika

 

Kas yra sakrali muzika ir kodėl ji nuskamba tūkstančiais vaivorykščių, iškyla jūromis ir šviesos sferomis, pažadindama visa kas gyva ir taurindama žmogaus sielą.Manome, kad muzikos instrumentų karalius – vargonai – jautriausiai ir gyliausiai atspindi pasaulėkūros procesą.

Tai – iškilūs susikaupimo, rimties, džiaugsmo, Būties paskelbimo koncertai, religinės poezijos, liturginio šokio, metų laikų ritualinių švenčių formos, kuriomis žmogus išreiškia didžia nuostaba gerėjimąsi Vaiskiąją šviesą.

 

Kaip klausytis vargonų muzikos?

 

Sakykite, Mylistos, kaip manote – ar galima išmokti klausytis vargonų?

 

Nustebsite, kad tikrai taip!

 

Kai girdme gražų, jautrų ir jaudinantį vargonų kūrinį, mes atkrepiame dėmesį į melodiją – t.y. meniškai prasmingą vienbalsę garsų seką. Pagrindą melodijai sukūria ypatingas garsų junginys, vadinamas intonacija.

 

Melodijų yra pačių įvairiausių:

 

  • Kylanti melodija – tai tolygiai aukštėjantys garsai, kurie pakylėja mūsų sielą, tarytum žadina ją iš slogaus miego;
  • Kintanti kaip vanduo melodija – sudaryta iš tolygių žemėjančių garsų, joje išjaučiamas žmogiškasis liūdesys, sielvartas, žmogiškosios būties trapumas, sapnai, svajonės ir tolimųjų pasaulių vizijos;
  • Šuolinė melodija - sudaryta iš labiausiai nutoluisių garsų, mus užburia jaudinančia įtampa, ekspresija;
  • Laipsniška melodija sudaryta iš gretimų garsų, tai – rami, skaidri jausena, kurią taip ir norisi išdainuoti ir niūniuoti;
  • Rečituojanti melodija (arba garso apdainavimas) – pagrįsta vieno garso kartojimu, skamba tarsi vienoje plokštumoje ir priverčia suklusti mūsų širdies ritmą.

 

Vargonų muzikos kūriniai turi savo unikalų ritmą – tai yra muzikos garsų architektūra laike. Ritmas kone raiškiausiai atspindi garso trukmę ir judėjimą. Vargonų kūriniai turi savo pulsą. Tradiciniai vargonų kūriniai tiesiogiai atspindi žmogaus širdies pulsą, tartum kvėpuoja, pulsuoja. Muzikinis pulsas ypatingai raiškiai perteikia garso spalvų grožį.

 

Vargonų muzika turi savo muzikinių tempų logiką. Taigi tempai (muzikinės kalbos elementai, susieti ritmu) būna: labai lėti, lėti, vidutiniai, greiti ir labai greiti.

 

  • Labai lėtų tempų grupė: grase (sunkiai), largo (plačiai), adagio (lėtai arba ramiai). Jie nuostabiai atspindi laiko begalybę ir amžinąjį klausimą – „kas aš esu?“
  • Lėti tempai yra: lento (lėtai), lagrueto (gana plačiai), andante (žingsniuojančiai) – tai pastebime pirmose ir trečiose Baroko epochos kūriniuose.
  • Vidutinių tempų grupė: andantino (kiek greičiau už andante), moderato (vidutiniškai), allegretto (greitokai). Žmogaus širdies pulsą atkartojantys ritmas vadinamas Tempo Ordinarie.
  • Greiti tempai vadinami: allegro (greitai, linksmai), vivo ir vivace (gyvai, greitai) – jų dėka perduodamas kūrinijos grožis ir gyvatos dinamika.
  • Labai greiti tempai yra presto (labai greitai) ir prestissimo (ypatingai greitai). Tai – siautulio ir klestėjimo audringo žavesio, žmogiškų jaudulių išraiška.
  •  

Ritmai gali būti: susmulkintas, judrus, nepaprastai gyvas, sudarytas iš smulkesnių ritminių verčių. Būna dar sinkopuotas ritmas (susideda iš sinkopių – metrinių kirčių nesutapimas su ritminiais kirčiais), taškuotas (dar vadinamas lambardiniu, nes kilo baroko epochoje iš Lombardijos regiono). Tai jaudinanti, viltimi grįsta muzika.

 

Jautraus, skaidraus ir palaiminto Jums įsiklausymo į vargonų muziką!

 

 

Virginijos Survilaitės kūrybinė biografija

Virginija Survilaitė 1977 m. ji baigė fortepijono ir vargonų specialybes Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. L.Digrio klasėje. 1984 m. su pagyrimu baigė Kijevo konservatorijos aspirantūrą. 1982 m. V.Survilaitė dalyvavo tarprespublikiniame vargonininkų konkurse Kijeve, kur pelnė laureatės vardą ir premiją už geriausią J.S.Bacho kūrinių atlikimą. Vargonininkė tobulinosi tarptautiniuose meistriškumo kursuose Austrijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Šveicarijoje pas žymius Europos vargonų profesorius M.Šlechta, J.E.Köhler, G.Bovet, A.Paganel, J.Guillou. V.Survilaitė aktyviai koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje - Čekijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Moldavijoje ir Kirgizijoje, dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose, koncertų cikluose. Ji surengė virš 1000 koncertų solo, su įvairiais solistais, chorais ir orkestrais. Vargonininkė paruošė penkių koncertų ciklą „J.S.Bachas ir jo amžinininkai“, monografijas „Senoji Čekų muzika“, „Senoji anglų muzika“, „Prancūzų Baroko meistrai“, „Prancūzų romantikų kūriniai“, „Visos J.S.Bacho tokatos vargonams“, ir kt. Už koncertinę veiklę V.Survilaitei buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas. V.Survilaitė pirmoji atliko ir redagavo eilę lietuvių kompozitorių B.Kutavičiaus, V.Bagdono, V.Laurušo, J.Pauliko ir kt. naujų opusų. Įrašė kelias plokšteles  iš ciklo “Istoriniai Lietuvos vargonai” ir 6 CD su vokalo bei vargonų muzika,taip pat įrašinėjo Lietuvos Radijui ir Televizijai. Apie seseris vargonininkes Virginiją ir Živilę Survilaites buvo sukurtas televizijos filmas “Pakopos” (režisierė N.Jačėnienė). Nuo 1980 m. V.Survilaitė dėsto vargonų specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vargonų ir klavesino katedroje, nuo 1992 m. - docentė, nuo 2014 m. - profesorė. Jos vargonų klasę baigė virš 30 absolventų, kurie įsijungė į koncertinį Lietuvos gyvenimą, dalyvavo ir pelnė laureatų bei diplomantų vardus tarptautiniuose  ir respublikiniuose konkursuose.  V.Survilaitė vedė vargonininkų meistriškumo kursus Suomijoje ir Lenkijoje, pastoviai organizuoja meistriškumo pamokas Lietuvos VMM bei konservatorijų pedagogamas, rengia paskaitas-koncertus gimnazijose. Daug kartų buvo tarptautinių ir respublikinių konkursų žiuri narė: I-ojo, II-ojo ir III-ojo tarptautinių M.K. Čiurlionio, M. Tariverdiev, J. Naujalio ir  kt.  Buvo iniciatorė ir organizavo visa eilę renginių respublikoje  ir su užsienio partneriais.

 

 

Vytenio Gursčio kūrybinė biografija

  Vytenis Gurstis gimė 1989 vasario 15d. muzikų šeimoje,  anksti išryškėjus muzikiniams gabumams, 6-erių metų pradėjo lankyti "Ąžuoliuko" vaikų muzikos mokyklą, kur mokėsi groti fortepijonu ir išilgine fleita. Dažnai koncertavo Vilniaus miesto vaikų muzikos mokyklų rengiamuose koncertuose ir festivaliuose. 1998 metais pradėjo groti skersine fleita (mok. A. Mangirdo klasė). Nuo 2002-ųjų jo mokytoja - LVSO artistė Žibutė Valkaitytė. 2003 metais Vytenis su pagyrimu baigė "Ąžuoliuko" muzikos mokyklą ir toliau mokėsi kryptingo ugdymo klasėje. 2004 m., remiantis Mstislavo Rostropovičiaus rekomendacija, Vyteniui buvo skirta fondo "Pagalba Lietuvos vaikams" stipendija. 2005-2008 m. V. Gurstį pastoviai konsultavo LMTA profesorius, LNSO fleitų grupės koncertmeisteris, Valentinas Gelgotas. 2012 metais bakalauro studijas baigė Londono Karališkojoje Muzikos Akademijoje pas profesorių William Bennett, o magistro laipsnį 2014 m. įgijo Kelno Aukštojoje Muzikos ir Šokio Akademijoje Vokietijoje, profesoriaus Robert Winn klasėje. 2016 m. įstojo į LMTA doktorantūrą. Yra 17 respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatas.

Vytenis Gurstis tobulinosi meistriškumo kursuose pas žymius fleitos pedagogus: R. Greiss-Armin (Vokietija), B. Gisler-Haase (Austrija), R. Aitken (Kanada), D. Bouriakov (Rusija), M. Ziegler (Šveicarija), L. McGhee (Škotija), E. Beynon (Velsas), E. Pahud (Šveicarija), J. Zoon (Olandija) o keturis kartus (2006, 2007, 2008, 2011) jam buvo skirta W. Bennett stipendija jo vasaros mokyklai Anglijoje, o 2012 metais Vytenis dirbo W. Bennett mokymo asistentu jo vasaros mokykloje Belgijoje.

Vytenis Gurstis aktyviai koncertuoja Lietuvoje ir už jos ribų. Dažnai koncertuoja Norvegijoje su kamerinės muzikos kolektyvu „Trio+“. Lietuvoje jis pastoviai dalyvauja koncertuose, respublikiniuose ir tarptautiniuose festivaliuose, menų dienose: „Sekmadienio muzika“ Vilniuje ir Kaune, vasaros koncertuose Nidoje, „Druskininkų vasara su M.K. Čiurlioniu“, „Musica sacra“, koncertuose „Piano.Lt“ salėje, „Visai šeimai“ ir „Atžalyno“ koncertuose Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir Kongresų rūmuose, festivalyje „Sugrįžimai“, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos renginiuose. Solo grojo su LVSO, LNSO, Šv. Kristoforo, Lietuvos Kameriniu orkestrais, 2004 metais Vytenio grojimas buvo labai gerai įvertintas „MasterWorks Festival Europe“ Londone, Didžiojoje Britanijoje, kada festivalio organizatoriai skyrė pilną stipendiją dalyvauti sekančių metų „MasterWorks Festival 2005“ JAV ir Didžiojoje Britanijoje, Pastarajame „MasterWorks Festival Europe 2005“ V. Gurstis laimėjo „Concerto Competition“ ir su festivalio  orkestru atliko W.A. Mocarto koncertą fleitai ir orkestrui G-Dur. 2010 m. buvo pakviestas dalyvauti koncerte „All Flutes in Kings Place“ Londone, kur grojo solo su Londono Karališkosios Akademijos Orkestru ir duetu su prof. W. Bennett. 2010 m. kartu su J. Rachlin, I. Golan, A. Igudesman ir kt. V. Gurstis dalyvavo aktoriaus R. Moore vedamame UNICEF labdaros koncerte „Susivienykime dėl vaikų“ VAOBT, ir atliko C. Saint-Saens „Žvėrių karnavalą“. 2012 m. koncertavo Britų fleitininkų asociacijos suvažiavime, laureatų koncerte, taip pat kartu su savo dėstytoju William Bennett jo soliniame rečitalyje. 2013 m. Vytenis koncertavo su 'Bachorchester Pforzheim' orkestru Vokietijoje ir Weimaro Franzo Liszto Aukštosios Muzikos Akademijos arfos dėstytoja Mirjam Schröder, kuriame atliko Mozarto koncertą fleitai ir arfai C-Dur. 2014 m. dalyvavo kamerinės muzikos festivalyje 'Transatlantic Music', atstovavo Kelno Aukštajai Muzikos Akademijai ir bendradarbiavo su Juilliard Aukštosios Muzikos Mokyklos studentais ir dėstytojais Montepulciano (Italijoje). 2015 - pirma fleita Sommer Oper Bamberg projekte, Bambergas, Vokietija.

2013 - apdovanotas JE Prezidentės D. Grybauskaitės ir Seimo pirmininko V. Gedvilo  padėkos raštais.

Filosofija

 

„Jei būčiau prie kieto dangaus skliauto, ar galėčiau į įšorę iškišti ranką ar lazdelę? Tarti, kad negalėčiau - yra absurdas, ir jei aš galėčiau, tai išorėje būtų arba kūnas, arba erdvė. Tad mes vėl taip pat galime pasiekti naują kraštą ir kiekvienąkart užduodami tą patį klausimą. Ir jei visada bus vieta, į kurią galime iškišti savo lazdelę, tai aiškiai parodo, kad tolti galim be galo ...

Kas bebūtų – kūnas ar erdvė...“

 

Filosofija apie erdvę

 

Architas, 428pr. m. e. – filosofas, mąstytojas, matematikas, nagrinėjęs keturias matematikos šakas: geometriją, aritmetiką, astronomiją ir muziką. Rašė traktatus apie harmoniką, tono aukštumą,  garso dažnumą, garsų teoriją. Išgarsėjęs kaip poetas, filosofas, išminčius yra vadinamas mechanikos pradininku (sukūrė mechaninius paukščius ir barškučius vaikams).

 

Ir kaip gražiai žmonės mąstyti mokėjo! Dauguma antikos matematikų buvo ir geometrai, astronomai, poetai, logikai, filosofai, kvietė žmogų pažinti savo giliausius, tyriausius esaties (esuvos) klodus.

O kokia širdį užlieja palaima ir šiluma, dvasios prakilnybė, kai šitaip gražiai mąstantys žmonės mokys mūsų jaunimą!

 

Pamąstymai apie žmogaus būties grožį,

prasmingumą ir dieviškus talentus

 

Pamąstymo pradžią nusako laikas - apie 624 m. pr. Kr. Išsivystė matematika: lygčių teorijos, geometrija ir astronomijos pagrindai.

Pažvelkime įdėmiai ir visa širdimi išgirskime, kaip gabūs, samoningi, atviri ir aiškiaregiški žmonės mokini išminties (filosofija yra meilė išminčiai) per logiką ir mokslą.

Vienas septynių senųjų išminčių (kiti išminčiai: Biantas iš Pirėnų („viską nešuosi su savimi“), Chilonas iš Spartos („laikyk liežuvį, ypač užstalėj“), Kleobulas iš Lindo („reikia klausyti, o ne pasiklausyti“), Pitalas iš Mitilenos („su neišvengiamu ir dievai nesiginčija“), Periandras iš Kerinto („apmąstymas – viskas“)) Talis iš Mileto laikomas pirmuoju matematiku, o jo ištikimas mokinys Anaksimandras iš Mileto (610 – 546 m. pr. m. e.) tituluojamas astronomijos karaliumi. Jis mokė savo mokinius astronomijos, geometrijos, laivybos meno, orų pranašystės. Miletas buvo graikų filosofijos, matematikos, mokslo lopšys. XVI a. Pr. m. e. šį nuostabų miestą įkūrė achajai; tekstuose jie vadinami akavaiša arba jūros tauta – atlanta. Skirtingi tiek savo kalba, kuria ryškiai skyrėsi nuo graikų, tiek ritualais, sielotyra.

Talio mokinys Anaksimandras išvystė filosofiją, kad pasaulis išsivystį iš apeirono, kuris būdamas begalinis, beribis, neišmatuojamas. Apeirono viduje per ilgalaikes šalčio ir karščio, bei drėgmės ir sausumo sąveikas atsirado kietas pamatas – žemė. Anaksimandro mokinys ir tesėjas Anaksimenas iš Mileto (VI a. pr. m. e.), tęsdamas savo mokytojo filosofiją, teigė, kad visų gyvų būtybių rąsties priežastis – oras. Jis sakė, kad bet kuri substancija yra pati savaime judanti. Ji pati geba sukurti gyvybę ir pati yra gyva tuo pačiu metu. Kadangi ji savaime juda, tai vadinama Dieviškąją gyvybe.

Visi šie pirmieji filosofai kėlė sakralius klausimus: kaip iš pirmapradės substancijos susitvėrė pasaulis, iš ko sudarytas pasaulis, iš ko sudarytas žmogus?

Šie trys graikų filosofai žmonijoje vadinami „hylozoidais“, nes išreiškė filosofiją, kad viskas yra gyva ir judru. Kartais tai pavadinama plazmoidine filosofija, tačiau... Tibeto kosmologijos tekstuose yra nuodugniai, nuosekliai aprašomi Dieviškųjų pasaulių (sferų) susidarymo priežastys, pasekmės, charakteristikos, dinamika, ypatumai. Dieviškų būtybių pasauliai, kurie kuriasi, transformuojasi, vėliau išnyksta... Būtent taip kaip aprašė savo traktatuose Talis, Anaksimandras, Anaksimenas.

Kokia įstabi gali būti šviesa, palikta mums išminčių!

Keliaukime toliau išminčių vedamu keliu. Heraklitas, iš karališkos Efeso giminės gyveno Darijaus valdymo laikais. Atsisakė karališko sosto, mokino ir daug metų gyveno askezėjė, kalnuose, maitindamasis vien žolėmis. Dėstė mokymus apie visatą, politiką, teologiją. Išminčius teigė, kad tikrovė yra kartu ir daugelis, ir viena; priešybių konfliktas yra suderinamas per harmoniją.

Pamatine būties substancija Heraklitas laiko ugnį. Pasaulis kyla iš ugnies ir vėl yra ugnies  suryjamas – taip cikliškai per visą amžinybę. Žmones labiausiai glumino tai, kad Heraklitas laikė pasaulį nedualiu, kad gėris ir blogis yra viena. Tai tėra dvi neatskiriamos to paties dalyko pusės. Tibetiečių būties ištakų tekstai (tib. – MANG) sakė, kad ši mūsų patyriama ir suvokiama visata yra iš pasaulių, susikūrusių per ugnį ir susinaikinusių per ugnį. Nuosekliai pasauliai kuriasi, išnyksta per ugnis – 7 kartus paeiliui, tada – per vandenį (irgi per 7 kartus paeiliui) ir, procesui pasikartojus 7 kartus, ateina laikas pasauliui susikurti ir išnykti per vėją. Laiko požiūriu – tai neregėtai dideli mąstai, kai mažiausia epocha (kalpa) sieka 20 mln. metų. Taigi Heraklitas savo darbuose kalbėjo apie Dieviškuosius pasaulius, sudarytus iš kitokių materijų ir substancijų .

Pitagoras iš Jonijos (569 – 475 m. pr. m. e.). Jo mokytoju buvo Pherehydas, o taip pat Talis ir Anaksimandras. Žmonės žino Pitagoro teoremą, tačiau mažai kas žino, kad Pitagoras įkūrė asketišką bendruomenę, pavadintą „mathematikoi“ – visi mokiniai atsisakė asmeninio turto ir buvo vegetarai.

Ką praktikavo šie šviesūs žmonės? Jie giliausiame lygyje realybės prigimtį atskleidė per matematiką, filosofiją naudoja giliam sąmonės taurėjimui ir apsivalymui, neišmatuojamų buvimų nustatymai, tyrė skaičių teoriją, sakralią kūno geometriją, geometrinę algebrą, muziką, daiktų pirminės savybės.

Pitagoras mokino, kad tvarka, gėris ir grožis turi formą. Vienas – yra taškas. Du – linija. Trys – paviršius. Keturi – tvirtas kūnas. Pitagoras mokino apie sielų persikėlimą, ji išeina vis į naujus kūnus (formas) kol galutinai apsivalo.

Pitagoras nepaprastai domėjosi muzikiniu intervalų proporcija. Taigi būties sakralioji pirminė substancija, kaip ir muzikoje yra skaičius.

Žaidimai

„SILENTIUM“ fondas sukaupė arti 60 žaidimų - su meile ir atida gamintų rankomis, kolekcija. Jų tarpe-patys įvairiausi žaidimai ir galvosūkiai - pirštininiai labirintai, techniniai modeliai, archeologiniu žaislų ir žaidinimo priemonių rekonstrukcijos, delionės, stalo žaidimai, konstruktoriai, mįslės - minklės, lazdeliniai, lauko žaidimai, bei didelę šachmatų, šaškių, nardų kolekcija.

Žaidžiantis žmogus - Homo Ludens yra nuolat kuriantis ir atnaujinantis savo vidinius resursus žmogus. Neretai žaidimai pristatomi su Europos arabų, kinų, indų, mongolų, kitų archainių kultūrų išminčių, filosofų, mokslininkų paskaitomis,kad žmonės galėtų tyrinėti ir naujai atrasti algebrą, fiziką, geometriją, astronomiją bei kitus įstabius mokslus.

„Silentium“ žaidimai nuolat keliauja - po senelių namus,globos namus, vaikų ir jaunimo šventes. Džiaugiamės, kai žmonės juokiasi, kuria, atsiveria logikos ir žaidimų dėka.

 

Galime sakyti drąsiai, kad žaidimai gimsta iš genijaus apraiškos - iš to, ką Leonardas da Vinci vadino 7 genijaus principais:

 

  • Curiosita – nenumaldomas troškimas ir begalinė aistra mokytis ir pažinti naujas sferas;
  • Corporlita – grakštumo lavinimas, ambidekstrija (abiejų rankų proporcingas valdymas);
  • Connesione – sisteminis mąstymas, visumos matymas (Būties reiškinių tarpusavio ryšiai ir sąsajos, sveikatingai treniruota skeleto-raumenų sistema);
  • Sensazione – nuolatinis 5 sąmonės juslių tobulinimas, šviežumo ir džiaugsmo kaip pastovios būsenos palaikymas;
  • Arte/Scienza – pusiausvyra tarp logikos ir vaizduotės, mokslo ir meno kūrybinės jungtys;
  • Dimostrazione – lengvumas mokytis ir klaidų, žinių tikrinimas per nuolatinę patirtį;
  • Sfumato – paradoksų, gyvenimo mįslių, fenomenų, Būties daugiaprasmiškumo vaiskus suvokimas.

 

Ostinate rogore – visada būk griežtas logika – matematiškam gyvenimo tikslumui. Lavinti vaizduotę ir derinti ją su aritmetika, geometrija, astronomija, muzika, gramatika, logika ir retorika.

 

Mes teigiame, kad galime mąstyti dviem smegenų pusrutuliais vienumet. Juk mūsų protas – tai sinapsių modelių unikalaus tinklo funkcionavimas, milijardai mumyse esančių neuronų ir dendritų spygliukų sudaro neaprėpiamas visatas.

 

Ką manote apie tokius įstabius derinius – kaip kūno lavinimą, intelekto, vaizduotės ir fizinių duomenų derinimą kaip vientisos genialios sistemos?

 

Žaisdami mokomės pamatyti pasaulį – taip tarsi niekada anksčiau nebūtume jo matę. Žaidimai yra stebuklingi įrankiai žmogaus kylantiems žingeidiems klausimams išmatuoti ir atsakyti.

 

Kartais suaugę atsidūsta: „jau išaugome iš vaikiško žaidimų amžiaus“, į tai atsakytume Leonardo da Vinci žodžiais: „tokia nesąmonė negali egzistuoti jokiose plačiai mąstyti gebančiose smegenyse“.

 

Prisiminkime, ką apie žaidimus sakė M. Grigonis (1889 – 1970) – lietuvių pedagogas, rašytojas, vertėjas. Tai buvo šviesios atminties, gražios sielos žmogus, regėjęs žaidimuose didelę išliekamąją vertę (išleidęs rinkinius „200 žaidimų“, 1911 ir 1914 m.; „Vaikų žaidimai“, 1912 m.; „Šeimyniškiems vakarėliams pramogėlė“; 1914 m., „Žaidimų vainikas“, 1919 m.)

 

Paklausykime, kaip gražiai šis Mokytojas kalba apie žaidimus:

 

„Šiais laikais rūpestis žmogaus sveikata ir jo pajėgų padidinimu vis didesnes apima sritis. Visokiais būdais rūpinamasi tai pasiekti. Čia žymią vietą užima žaidimai, ypač tyrame ore. Žaidimai žmogų linksmina, daro jį tikresnį, tvirtina jo sveikatą ir didina pajėgas.ׅ

 

Kai jaunuomenė išmoks žaidimų ir mokės padoriai bei linksmai leisti laiką, tada geriau galės tarpti ir blaivybė.

 

Visi, turintys su liaudimi artimesnių prietikių, atliklų tikrai kilnų darbą, jei pamokytų žaidimų, t.y. linksmai ir dorai praleisti laiką. O ir pati jaunuomenė būtų sveika žaisdama.

Panevėžys,  1911 m.


Leonardo Da Vinči delionės



Žaidimas „Nardai“

 

Duodenic scripta-1 a. po Kr. - archainis Nardų žaidimo protevis. Nardai atsirado Lietuvoje 13 amžiuje.



Šachmatai


Žaidimas „Avelės ir monetos“



Žaidimas „Bingo“


Žaidimas iš Kongo



Žaidimas labirintas harmonijai atkurti

 

Žaidimas „Vidinio AŠ labirintas“


Žaidimas „Mahjong“


Žaidimas „Pirštukinis lėlių teatras“

Poezija ir tautosaka

 

Žmonijos išvystytuose kultūrose aukščiausias hierarhijos formas visuomet užima poetinės formos. Ir tai – ne vien estetinis poreikis. Visa, kas Būties stebukluose patyriama kaip šventa, sakralu – išreiškiama eilėraščiais. Ne tik sutros, šventi tekstai, tačiau ir tokie žmonijos paveldo tekstai kaip – medicinos traktatai, karinių strategijų kanonai, matematika, astronomija, logikos mokslas, žemės ūkio kalendoriai, teisės aktai, prekių žinojimas – buvo išreiškiami aukštomis poetinėmis formomis. Mitas, tautosakoje atskleistas visu spindinčiu grožiu, visuomet yra poezija.

Susipažinkite su Czi Čen sodų sutvarkymu, parašytu Fo Daoženo Čunčžen valdymo laikais Sinvei metais (1631), baigiantis rudeniui, laisvalaikio valandomis, Ujuanio sode:

„[...] Žvalgaisi nuo aukštikalnės į tolį – iš visų pusių tave supa uolingos viršūnės ir šiltas oras. Pavasario upeliai srūva prie vartų ir pripildo tvenkinius. Tarp akinančių ryškių  žiedų tu laimės dėlei sutinki nemirtingąjį, tu linksminiesi su šventaisiais. Šlovini linksmą gyvenimą ir augini gydomąsias žoles. Pasišlavinėdamas takelius, apžiūri orchidėjų stiebus ir jų aromatas užpildo tavo sodą. Pakeli užuolaidas, pasveikini kregždutes, laisvas kaip oras. Šoka krintantys gėlių žiedlapiai, siūbuoja palinkusios ievos šakos.

Jei vis dar drebi nuo žemės šalčio – pakabink aukštas spynas, jos pakels tave į aukštą, giedrą dangų ir galėsi kalvoms bei slėniams papasakoti apie savo džiaugsmą. Ištrūkęs iš žemiškų rūpesčių rato, mąstydamas klajoji  po sodą tarsi peizažą ritinio viduje.“

Šis unikalus tekstas laikomas pirmuoju išsamiu sodų dizaino traktatų.

Mums, žmonėms, tautosakos ir poezijos brangakmenių saugykla yra neišsenkantys turai , kuriuos turime išsaugoti ateities kartoms.

Būties Ištakų tekstai ir senovinės kalbos

 

„Silentium“ fondas dalinasi su jumis ypatingu džiaugsmu pristatyti orginalų Hildegard von Bingen paveldą – Būties ištakų tekstus. Išklausykime kaip tauriai ši geniali moteris pasakoja apie šviesą:

„Nuo pat ankstyvos vaikystės, dar kol mano kaulai, nervai ir gyslos nesutvirtėjo, iki pat dabar, kai man jau daugiau nei septyniasdešimt, aš visada savo sieloje matau šį regėjimą. Mano siela tai pakyla į kalnų neregėtas erdves, tai slankioja tarp įvairių neregėtų tautų ir nematytų žmonių tolimose vietose ir nežinomuose kraštuose. Visa tai aš girdžiu ne ausimis, nenepatiriu savo širdies mintimis ar penkių sąmonės juslių dėka, aš tiesiog regiu visa tai savo sieloje, o mane kūno akys lieka atsimerkusios. Kadangi aš niekada nekentėjau nuo ekstazės trūkumo, vizijas matau budri – ir naktį, ir dieną. Šviesa, kuria aš regiu nėra apribota kuria nors vieta, ji beribiai ryškesnė negu šviesa, supanti saulę. Man ši šviesa yra gyvos patiriamos šviesos šešėlis. Kaip saulė, mėnulis ir žvaigždės, atsispindintys vandenyse, taip ir raštai, kalbos, geri darbai. Kai kurie ypatingi žmonių palikimai, įsikūniję į formą švyti man toje šviesoje. Aš ilgai saugau atmintyje tai, ką pamatau šviesoje. Taigi, aš atsimenu kuriuo laiku tai mačiau ir girdėjau , ir vienumet aš matau, girdžiu ir žinau – atpažįstu per akimirką. Tai, ko nematau šioje šviesoje man neegzistuoja.“

Hildegard von Bingen

 

Dieviškoji išmintis ir tobulybė pasireiškusi žmonių pasaulyje kaip Hildegard von Bingen (1098-1179) – aiškiaregė, benediktinų vienuolyno abatė, rašytoja, poetė, lingvistė, dailininkė, kompozitorė, mokslininkė, filosofė, gydytoja, natūropatė, krikščionių mistikė, eruditė, viena gražiausių viduramžių moterų.

 

Hildegarda gimė dvasininkų Hildeberto ir Mechtildos šeimoje. Aiškiaregystės dovana Hildegardai pasireiškė nuo 3 metų ir lydėjo įspūdingais reginiais visą gyvenimą. Kai mergaitei sukako 8 metai, ji buvo atiduota į vienuolyną – jos išsilavinimu rūpinosi Jutai on Šponchaim, o nuo 14 metų gyveno benediktinų vienuolyne, kur studijavo Bibliją, maldas, sakraliąją muziką, lotynų kalbą, laisvuosius menus.

Prisiminkime, kokia buvo Europa tuo periodu. XII a. praėjo Europos tamsieji amžiai – ilgi šalčio, bado ir ligų metai. Pasikeitęs klimatas, žemės ūkio reformos leido surinkti gausius derlius. Jeigu XII a. pradžioje gyventojų buvo 5 milijonai, tai šimtmečio pabaigoje šis skaičius padvigubėjo.

1136 m. Hildegarda vadovavo dešimtims vienuolynų, o 1152 m. buvo pastatytas Rupertsbergo vienuolynas prie Bingeno – intelektualusis epochos lobynas. Jos kuriamoms bendruomenėms buvo būdingas ypatingas džiaugsmas ir būties trapumo suvokimas. Neregėto grožio, liūtiškos drąsos ir genialaus proto Hildegarda mokė vienuolius neregėtų dalykų: reguliuoti auros spalvas, suprasti savo prigimtinę fiziologiją (physiologija temperamente) ir maitintis bei elgtis pagal metų laikus ir adekvačiai kintančiam momentui (panašius detalius temperamento aprašymus dar galime rasti senoviniuose tibetiečių raštuose, kuriuose atskleidžiamos neurokonstitucijos – Došos ypatumai).

Hildegardos vienuolės buvo aukšos kilmės moterys, devėjusios baltas sukneles, aukso karūneles palaiduose, nepaprastai prižiūretuose plaukuose, bei daugybę brangakmenių, apie kurių alchemiją ir gydomąją galią Hildegarda dėstė vienuoliams. Tai stulbinamas atmetimas tuo metu gyvavusiam itin griežtam asketizmui.

Dar iki Niutono Hildegarda detaliai aprašė Žemės traukos dėsnį, 500 metų iki Galilėjus sumąstė, jog Žemė sukasi apie Saulę, 700 m. iki Ampero kalbėjo apie magnetinius laukus. Ūnikalūs ir stulbinamo grožio Hildegardos traktatai buvo išpuosti jos asmenime tapyba – o joje atisspindėjo vizijos. Visatos daugiasluoksnių mandalų, žvaigždynų žemėlapiai, kanoninės žmogaus anatominės proporcijos, kurias vėliau tapys renesanso genijus Leonardo da Vinci.

„Liber divinorum oprum“ - pasaulio kosmologijos traktatai.

„Lieber vitae meritorum“ (moralės įstatymais Hildegarda sukūrė kelias retas kalbas, kuriomis parašė kelis traktatus).

„Causea et curae“ – traktatas apie ligų giliąsias priežastis dėl 5 šakninių elementų (vandens, žemės, ugnies, oro, medžio) išsibalansavimo.

„Leiber subtilitatum diversarum naturarum creaturarum“ – traktatas apie vidines gyvų būtybių esybes, pasakoja apie slaptąją metafiziką.

„Lieber compositae medicinae“ – Physios – su niekuo nesulyginamas 8 tomų farmakologijos žinynas, kuriame paskirstytas tolygus dėmesys augalams, gyvūnams, brangakmeniams, medžiams.

Brangakmenių alchemijoje aprašyti neregėti žmonių pasaulyje matalai ir jų lydiniai, itin reti mineralai, esantys tiek žemėje, tiek kituose išmatavimuose.

Hildegarda vystė stomotologiją – pradedant nuo įrankių, baigiant dantų priežiūros paslaptimis, o taip pat vystė akušeriją, ginekologiją.

Atskiras dėmesys skiriamas Hildegardos von Bingen muzikai. Kompozitorė transformavo lig tol buvusia giedojimo sistemą į itin aukšto dažnio, jautrią, drąsią ir gebančią stebuklingai gydyti muziką. Hidregalda nuo vaikystės kūrė muziką, nes jai buvo būdinga ne tik ambidekstrija (tolygus abiejų rankų valdymas), bet ir kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulių valdymas vienu metu, gebėjimas girdėti spalvas, užuosti muzikinius tonus, matyti muziką. Jos sukurtiems giedojimams būdingas neįprastas tęstinumas, melizmos – ypatingas giedojimo būdas, kai vieną skiemenį atitinka keli melodijos garsai.

„Symphonia armonie celestium revelationium“ (dangišku atsiverimu melodijų sąskambiai) – unikalus muzikinis paveldas, kuriame virš 70 vienbalsių giedojimų (antifonų, responsirijų, himnų, sekvencijų) – jaudinančių savo dievišku grožiu.

Sveikatingos, lengvos ir maistingos mitybos paslaptis Hildegarda dėstė vienuoliams, mokslo žmonėms ir paliko unikalias dietologijos, gydomosios kulinarijos traktatus.

Hildegardos poezijai būdingi laisvi ritmai ir itin subtiliai oraganizuoti sintaksiniai ryšiai – tai leidžia žodžiams išlaikyti distanciją ir būti savo prigimtiniame ritme – švytėjime . Poetinė kalba skirta vidiniams žmogaus pasaulio potyriams ir Dieviškoms jungtims aprašyti.

 

Sekvencija apie šv. Maksimilianą:

Ilgesingai žvelgia balandėlė per

langų raštus

ir prieš jos akis

liejasi balzamas, kurį

skleidžia Maksimiano švytėjimai.

Saulės karštis žėri išsiliejęs

tamsoj tirpdamas,

o gilumoje švyti perlas

meile alsuojančios širdies rūmuose.

Šie rūmai apsupti

kvapniu kiparisų ir kedrų Lizietišku

ir it btangakmenias apiberti hiacintais ir sardoniksais

švyti šventųjų sukurtais miestais.

Ir elnias – tyras ir lengvakojis

-džiaugsmingai geria šulinio srovę tyriausią

Išsiveržusią iš pačio kiečiausio akmens,

saldų aromatą uosdamas.

 

 

 

„Silentium“ sielotyros fondas džiaugiasi galėdamas pristatyti vertimus ir neįkainojamas Tibeto vienuolynų paveldo žinias.

 

Mipamas Rinpoche, arba kitaip Mipham Jamyang Gyatso, (1846 – 1912) – Mipamas Didysis Magas. Mipam Gyatso verčiasi iš tibetiečų kalbos kaip – nesu naikinamasis vandenynas.

 

Džamgonas Mipamas Rinpočė gimė didingoje šeimininėje linijoje Ugninio Arklio metais (1846) labai neįprastoje vietoje Do-kham, kurią vadino 4 ypatingos upės ir 6 stebuklingos kalvos. Jo gimimą lydėjo daugelis stebuklingų ženklų. Nuo 6 metų mažasis Mipamas jau valdė magiją, 10 metų jau parašė daug mokymo tekstų. 12 metų Mipamas įstojo į vienuolyną. Kaip paprastas vienuolis Ogmin Urgyen Mindroling linijos, jis pilnai ir išsamiai įvaldė nepaprastai sudėtingą Mindrolingui būdingą dainavimą – giesmes, skirtas Manžiušriui – Išminties Budai.

 

Visas Mipamo Rinpočės gyvenimas buvo neregėti stebuklai. Lamos ir mokiniai laikydavo neregėta garbe jam nusiklenkti ar bent išvysti jį iš tolo. Džu Mipam jis buvo vadinamas, kadangi jo geneologinė linija siekė Mo, O, Vsel Dieviškuosius pasaulius, įstabias šviesolaidžias sąmoningas būtybes tibetiečių tekstai vadino  džu – nusileisti į žmonių pasaulį iš žvaigždžių šviesos virvių pagalba. Mipamo giminė iš motinos pusės buvo Ardakitišvaros emanacija ir kalnų demonų karaliai – taip gimė labai garsi Mongolijos generolų dinastija, daugybė mokslininkų gimė iš šios garsios giminės, jų tarpe – Gyula Dode, Medicinos Budos emanacija – Džu Gangpo Targye ir buvo stebuklingojo Mipamo tėvas.

 

Nuo pat vaikystės tokie bruožai kaip tikėjimas, atsiskyrimas, beribė it vandenynas išmintis, atjauta Mipamui buvo savaiminiai dalykai, aukštai realizuoti. Visi, kas atsimena Mipamą vaikystėje sakydavo, kad jis teturi vieną mintį – apie Manžiušrį.

 

Mipamas ruošdavo įstabias sudėtingas piliulių sudėtis, nuo kurių žmonės ir gyvuliai pasveikdavo, be menkiausio sunkumo suprasdavo bet kurį Sutros, Tantros as Dzogcheno tekstą ar mokslinius darbus. Jis nusimanė apie žemės maistingąsias, vaistngąsias savybes ir galėdavo pagal apylinkes nustatyti žemės derlingumą, gyventojų ligas, ateitį to vietos. Būdamas 17 metų, Mipamas patyrė, kad viskas pasaulyje yra palaima ir tuštuma, tuopat metu jis išvydo meditacijų metu Sahasvati Dievybę, kuri padovanojo jam krikštolinę knygą – magijos tekstus.

 

Mipamas dėstė mokiniams gramatiką, epistimologiją, aukso alchemiją, mediciną, logiką, Dzogcheno mokymus ir kelias dešimtis magijos amatų, meditaciją, baltąją ir slaptąją astrologiją bei daugybę kitų išlaisvinančiųjų sąmonę mokymų, kurie pylėsi ant mokinių kaip aukso nektaras ir patapo nesuvokiamo gylio, nesuardomo gerumo, begalinės sąmonės šviesos tekstais.

 

Štai pažvelkime į kelias iš dėstomų Mipamo disciplinų mokiniams:

 

1. Mokymas kaip apsaugoti derlių nuo vabzdžių;

2. Mokymas kaip išvalyti iš kūno bet kokios rūšies nuodus;

3. Mokymas kaip sustabdyti sniego griūtį;

4. Mokymas kaip atkurti pusiausvyrą pažeistose gamtos vietose;

5. Mokymas kaip tapti nematomu;

6. Mokymas kaip išvengti blogų krypčių;

7. Mokymas kaip apsisaugoti nuo įvairiausių ginklų;

8. Mokymas kaip nuraminti vėjus ir vėtras;

9. Mokymas kaip suvaldyti žaibą;

10. Mokymas kaip plaukti it žuvis ir skristi kaip paukštis;

11. Mokymas kaip pakelti neregėtą fizinę galią;

12. Mokymas kaip pamatyti pasaulius, esančius aukščiau ir žemiau už žemę;

13. Mokymas kaip aiškiai ir be klaidų regėti ateitį;

14. Mokymas kaip preciziškai tiksliau įvaldyti sapnavimą;

15. Mokymas kaip nuskaityti vaizdus veidrodžio burimuose;

16. Mokymas kaip prailginti gyvenimą, esant visiems mirties ženklams;

17. Mokymas kaip disputuose suvaldyti priešus;

18. Mokymas kaip kontroliuoti alkį ir troškulį;

19. Mokymas kaip sukviesti dakines ir aukoti joms ištisus pasaulius;

20. Mokymas kaip sutaikyti nesutaikomus priešus;

21. Mokymas kaip atverti naujus šaltinius, upes, ežerus ir kt. vandenis.

 

Visa tai – maža dalelė nenusakomo vaiskaus išminties vandenyno, kurį paliko Mipamas Rinpočė.

 

Sunku žmogiška kalba apibūdinti Mokytoją, vienuolį, daktarą, magą, kuris vienu prisėdimu galėdavo perskaityti 13 tomų ir visus juos suvokti iki visiškos realizacijos.

 

1912, vandens žiurkės metais, Mipamas pasako savo mokiniams, atsisėdęs į vadžros pozą: „Dabar, mano mylimi mokiniai, aš pasveikau nuo ligos – visiškai ir negrįžtamai – nuo gyvenimo. Nebeturiu jokios kančios. Dieną ir naktį aš matau tik tyrus regėjimus – vaivorykštės šviesą, šviesos sferas, Budų tyras formas, tyras buveines ir visiškai tyrus pasaulius. Tiesiog būkite retryte (atsiskyrime). Pačioje pabaigoje mes liksime neišskiriami tyrose žemėse.“

 

Ir triskart tyliai ištaręs – Vaivorykštės vadžrinis kūnas – Mipamas ištirpo ir virto daugybe vaivorykščių.

 

Tai tik grubus eskizas Mipamo biografijos. Liko nepapasakota ir neišsakyta Mipamo nesuvokiama maginė vidinė ir slaptoji biografija. Todėl ir mums, paprastiems žmonėms, prisliesti prie Mipamo paveldo – tapatu perplaukti įsiklausymo, apmąstymo, meditacijos, begalinio gerumo ir atjautos vandenyną.

 

Žydėkite, Laimingas Žmogau, girdėdamas šiuos įstabius tekstus.

 

 

Ypatingi vartai, atveriantys kelius į žinojimą

 

Sanskritu: Pandita sjanayum avataramukha nama shastrasti.

 

Tibetietiškai: khey pay cul rla dzuk pay goshey dža vay tenčok so.

 

„Lenkiuosi prieš 3 brangenybes, kai tobulai atveriame jaučiančioms būtybėms keturių antspaudų prasmę –brangenybių mokymą, visaapimančiai atskleidžiantį nepriekaištingų tobulų žodžių prasmes. Iš kalbos – šviesos kūnai negrįžtamai įeina į mūsų širdį. Jeigu mes norime įgauti išmintį, leidžiančią neklystamai nustatyti – ką iš tikrųjų verta žinoti , mums reikia išmokti 10 temų kurios užtikrina išsimokslinimą:

 

1. Skandchos – sąmonės agregatai (sudarantieji)

2. Elementai

3. Ajatanos

4. Fenomenų tarpusavio ryšiai

5. Kas yra teisinga ir kas yra neteisinga

6. Organai

7. Laikas

8. Tiesos

9. Mokymų vežėčios (keliai)

10. Sąlygoti ir nesąlygoti reiškiniai.“

 

Sąmonės formų agregatai  - tai 4 priežastinės formos ir 11 iš to ištekančių formų .

 

Priežastinės formos – tai 4 didingieji elementai: vanduo – skystis, sakrali funkcija – sujungti ir sulaikyti kartu , žemė – sunkumas, sakrali funkcija – atrama, ugnis – šiluma, sakrali funkcija – branda, nokinimas, vėjas – judėjimas, sakrali funkcija – plėtra, pokytis.

 

11 ištekančių formų – tai 5 jusliniai organai ir 5 juslių organų objektai. Vienuoliktoji forma – protu nesuvokiamos formos arba kitaip vadinamos – mentalinių objektų formos.

 

Dar  kitaip galime paaiškinti sekančiai. Priežastinės formos yra regimos kaip formos kontakto arba loginės išvados dėka. Mentalinių objektų formos yra regimos ir suvokiamos protu tik tuomet, kai jis yra paniręs į gilią meditaciją arba apmąstymą.

 

5 jausmų organai – tai akių, ausų, nosies, liežuvio ir viso kūno organai, kurie kanalų požiūriu turi skaidrias vidines formas, kartais vadinamas krikštolinėmis. 5 juslių oraganai turi sekančias formas: nosies oraganas panašus į varinių virbalų porą, ausies organas panašus į beržo žievės įvėją, akies organas panašus į sezamo žiedą, liežuvio organas panašus į pusmėnulį, kūno organas panašus į lygią ir švelnią paukščio odą.

 

5 jausmų organų objektai: matomos formos, garsai, kvapai, skoniai ir faktūros (paviršiai).

Matomos formos, patiriamos akimis, būna 2 tipų – sppalvos ir formos objektai. 4 pagrindinės spalvos: mėlyna, geltona, balta ir raudona. Antrinės spalvos: debesuota, dūminė, dulkėta, saulėta, šviesi, tamsi.

 

Ar gali erdvinė forma būti matoma ar kitaip patiriama? Giedras dangus, atspindys tyrame ežere yra erdvinės formos pavyzdžiai, stokojantys apčiuopiamų objektų ir objektų, galinčių užblokuoti.

 

Formos objektų rūšys yra įvairios: ilgos, trumpos, apvalios, stačiakampės, aukštos, žemos, plonos, stambios, lygios, nelygios, malonios, nemalonios, neutralios.

 

Garsai yra ausies juslės objektai. Garsai būna:

 

• Malonūs, nemalonūs, neutralūs;

• Kilę iš sąmoningų elementų: kaučiančių būtybių (balsai, pirštų spragtelėjimas);

• Kilę iš nesąmoningų elementarių priežasčių (vėjo, upės, lietaus garsai);

• Kilę iš abiejų jungtinių priežasčių (būgno mušimas, grojimas gamtos objektais kaip instrumentais);

• Perduodantys Esmių Esmę gyvoms jaučiančioms būtybėms (mantros, ritualai, aukojimai, žodiniai perdavimai, termos – slapti užrašyti tekstai);

• Nekatrieji, kurie gali būt ištarti tiek paprasto žmogaus, tiek aukštai realizuoto.

 

Kvapai yra nosies juslės objektai. Jie būna: malonūs, nemalonūs, neutralūs, natūralūs ir sintetiniai.

 

Skonis yra liežuvio juslės objektas. Skoniai būna: saldus, rūgštus, sūrus, aitrus, aštrus, sutraukiantis. Iš viso esama 57 poskoniai , kurie būna malonūs, nemalonūs, neutralūs, natūralūs ir sintetiniai.

 

Taktiliniai jutimai yra kūno juslės objektai. Pagrindinių jutimų yra 11: 4 kylantys iš priežastinių formų ir 7 iš ištekančių formų (minkšti, grubūs, lengvi, alkio, troškulio, šalčio jutimai).

 

Be šių raiškiai atpažįstamų formų esama ir subtilesnių: lankstumo, ypatiško minkštumo, tvirtumo, vidinio fizinio sotumo, ligos, senėjimo, mirimo, gilaus atsipalaidavimo, drąsos, begėdiškai besąlygiško baimingumo, perteklinio energijos kiekio jutimai.

 

5 mentalinių objektų formos:

 

1) Protinės analizės išdavos – tai itin smulkios formos, kurios nežiūrint į savo egzistavimą, gali būti patirtos tik intelektualiai.

2) Erdvinės arba labai ryškios formos – negalinčios blokuoti kitų objektų.

3) Nesuvokiamos formos – patiriamos tik per itin gilią meditaciją, šventų įžadų davimą.

4) Yra formos, kurios pasireiškia kaip meistrystė meditacijoje, pavyzdžiui – save iki galo pažinusi dangaus mėlynė.

5) Nepaklūstančios formos – nepaklūsta elemenrų fiziniams apibrėžimams.

6) Įsivaizduojamos formos – vaizdinių forma iškilusios sapnuose arba mentaliniai vaizdiniai.

 

Nesuvokiamos formos tai fiziniai ir žodiniai veiksmai, kurie yra tiesiogiai nesuvokiami, tačiau dalyvauja nenutrūkstamai netgi nesant sąmoningam dalyvavimui. Jos gimsta iš elementų, apimtų indvidualia sąmonės tėkme, ir jais besiremdami, tęsiasi iki tol, kol neatsiranda priežastis sustabdyti įžadų galią.

 

Taigi 10 juslių organų ir jų objektų yra dar vadinami dalelių susirinkimais ir susidaro iš mažiausių nedalomų atomų.

 

Jutimų skandchos – agregatai

 

Sąmonės jutimų agregatai yra įvairūs žmonių išgyvenimai. Jie būna malonūs, nemalonūs, neutralūs.

 

Detaliau nagrinėjant jutimai būna 5 rūšių:

 

1) Malonumas

2) Mentalinis malonumas

3) Skausmas

4) Mentalinė kančia

5) Neutralus pojūtis.

 

Analizuojant jutimų atramas turime tokias rūšis: 6 pojūčiai, kylantys iš kontakto juslės organo ir objekto su 5 juslių sąmonėmis (akies, ausies, nosies, kūno, liežuvio, mentalinės sąmonės).

 

Kiti 6 jutimų pojūčiai yra subtilesni:

 

1. Fiziniai pojūčiai, lydintys 5 juslių sąmonės vartus (išliekamoji kvapų atmintis, poskoniai, atpažįstamos kūnui faktūros ir paviršiai, sapnuojami grasai ir t.t.);

2. Subtilūs mentaliniai pojūčiai, atitinkantys mentalinę sąmonę;

3. Audringi pojūčiai, lydintys kūniškas aistras;

4. Nuosaikūs pojūčiai, nelydimų aistrų;

5. Pojūčiai, palaikantys prisirišimą ir lydintys į 5 juslinius malonumus;

6. Pojūčiai, palaikantys susilaikymą nuo 5 juslinių malonumų.

 

Suvokimo skandchos (agregatai)

 

Pagrindinis suvokimo apibrėžimas: įsikibimas į objektų skiriamąją charakteristiką.

 

Atramos atžvilgiu, suvokimo agregatai 5 juslių sąmonės ir metalinio proto kontaktai. Esama ir smulkesnių charakteristikų. Skiriamosios charakteristikos, jutiminių objektų (tarkim, gėlė ryškiai geltona), taip pat sąlygotos sąvokos intelektualaus tipo (kas stipresnis, protingesnis:vyras ar moteris ir t.t.).

 

Gilesni (esminiai) suvokimai yra 8:

 

1) Visų reiškinių ir jų charakteristikų suvokimai;

2) Suvokimai tų gyvų būtybių, kurioms nežinomi sąlygoti pavadinimai (negebėjimas atpažinti objekto, jo vardo, kadangi jo vardas, pavadinimas nebuvo tyrinėtas);

3) Jutimai erdvės be charakteristikų;

4) Meditatyvaus balanso (harmonijos) suvokimas Aukščiausiuose būties samsariniuose pasauliuose (Dievų loka);

5) Jutimai be charakteristikų – mažieji jutimai – magiški pojūčiai Norų pasaulyje;

6) Didingieji jutimai, leidžiantys patirti ir suvokti formų pasaulį;

7) Beribiai jutimai – tai beribės ervės ir beribės sąmonės jutimai (formų nebuvimo pasaulyje);

8) Visiško pilnutinio nebūvimo jutimas leidžia suvokti pilno nebuvimo sferas.

 

Skandchos (agregatai) naujadarų

 

Naujadarų agreagatai yra mentalinių būsenų formavimasis – iš viso 55. 5 pastovios mentalinės būsenos:

 

1) Dėmesio pritraukimas – tai dėmesio judesys į objektą įsižiūrint. Yra 6 dėmesio patraukimo būdai;

2) Pojūtis;

3) Suvokimas;

4) Dėmesingumas;

5) Kontaktas – trijų susitkimas - objeto, juslės organo ir sąmonės - ir atskiro įvykio suvokimas. Pojūčiams – tai pagrindinė atrama.

 

5 mentalinės būsenos, apibūdinančios objektą:

 

1) ketinimas – tai pastangų atrama, bandymas turėti norimą objektą;

2) Interesas – dėmesio nulaikymas ties tam tikru objektu;

3) Atmintis –  neatsitraukimas nuo atpažįstamo objekto;

4) Koncentracija – kryptingas proto sulaikymas ties pasirinktu objektu. Tai – atrama pažinimo;

5) Skirtybė – detalus objekto ištyrinėjimas. Pagrindinė funkcija – netikrumo ištaisymas.

 

Tai buvo bendrosios (10) proto bazės pagrindai.

 

11 geradarystės mentalinių būsenų:

 

1) Tikėjimas – susižavėjimas ir siekis pažinti tiesą, jis palaiko susidomėjimą;

2) Dėmesingas sąmoningumas – ypatiškas atsargumas link viso to, kas turi būti išmokta ir palikta;

3) Pasiduodantis (minkštas) sąmoningumas – gebėjimas suorentuoti kūną ir protą į geradarystės pusę, nugalint negatyviaas tendencijas;

4) Tolygumas – natūralus proto būvimas laisvas nuo trikdančių emocijų – aistrų, neapykantos;

5) Sąžinė – gėdos jausmas dėl blogų veiksmų, atrama, sulaikanti nuo blogų poelgių;

6) Gėda – gėdingumas (nedrįsimas) daryti blogus darbus dėl išklių žmonių preikaištų arba dėl socialinių priežasčių;

7) Neprisirišimas – aistros nebuvimas link samsariškų ir socialinių dalykų;

8) Kvailumo nebuvimas – paklydimo nebūvimas link analizės objekto, jo dėka išvengiama negatyvių veiksmų;

9) Nepiktumas- priešiškumo nebuvimas link gyvų būtybių ir objektų, nešančių skausmą;

10) Žiaurumo nebūvimas – atjaučiančių santykių pradas, nepiktumo aspektas, nekenkimas kitiems;

11) Uolumas – užsiėmimas geradaryste su džiaugsmingu proto pakylėtumu, padedantis įgyvendinti gerus sumanymus.

 

Negeravališkos mentalinės būsenos:

 

1) Nežinojimas – visų emocijų šaknis (nežinojimas priežasties, pasekmės, įstatymų, 4 tiesų, brangenybių);

2) Prisirišimas - prisirišimas prie 3 pasaulių užterštų agregatų, esama 2 prisirišimų: prie trokštamų objektų ir prie egzistencijos;

3) Neapykanta – pyktis link jaučiančių būtybių, link objekto, suteikiančio skausmo ir link paties skausmo – neleidžia protui nurimti;

4) Išdidumas – (būna 7 tipų) pernelyg aukšta savivertė , paremta klaidingais požiūriais, šaknis nepagarbos kitiems, kančios;

5) Abejonės – proto dvejojimai, neapsisprendimas link tauriųjų tiesų, trukdantys daryt gerus darbus;

6) Įtikėjimas – iškreipti požiūriai, atrama žalą nešančioms idėjoms.

 

Įtikėjimai gali būti: į savo požiūrių šventumą ir puikavimasi jomis, į disciplinos ar ritualų puikavimąsi, įtikėjimas į jų pranašus, iškreipti įtikėjimai ir abejonę siejantys įtikėjimai.

 

Antraeilės jaudinačios emocijos:

 

1) Įsiūtis – išaugęs pyktis, pasiryžimas kenkti kitiems;

2) Kraštutinis nepasitenkinimas – neapykantos kategorija, tarnauja ketinimo kenkti palaikymui ir neleidžia atleisti;

3) Piktumas – neleidžia atleisti ir verčia ištarti piktus, skaudinančius žodžius;

4) Priešiškumas- neapykantos kategorija, nuolatinis kenkimas, negebėjimas atleisti;

5) Pavydas – neapykantos kategorija, susirūpinusio proto būsena, kurį kankina noras įgauti garbę ir gerbūvį, negebėjimas susitaikyt su kitų gerbūviu, sėkme;

6) Veidmainiškumas – melaginga proto būsena, nedorų minčių, veiksmų palaikymas dėl garbėtroškiškumo, naudos, prisirišimo;

7) Apsimetinėjimas – apgaudinėjimas, pretenduojant į neva turimas dorybes;

8) Begėdiškumas – nesigėdijimas daryti nuodėmes dėl asmeninių motyvų, trijų nuodų kategorija, skatinanti neramias mintis;

9) Slėpimas – uždengimas savo trūkumų, vengimas naudingų veiksmų, skatina atgailos nebūvimą;

10) Nesigėdijimas – užsiėmimas nedorais veiksmais, nesirūpinimas kitais;

11) Godumas – įsikibimas į savo asmeninius objektus, nuosavybę dėl prisirišimo, padaro neįmanomu išsiskyrimą su savo valdomu turtu;

12) Įsimylėjimas į save – pernelyg didelė arogancija dėl susižavėjimo sąlygota tobulybe, kurią turi individas (jaunystė, statusas, gera sveikata);

13) Tikėjimo stoka – nežinojimo kategorija, atrama tingumui ir intereso geradarystei nebūvimas;

14) Tingumas – aistra betiksliams užsiėmimas (gulėjimas, ilgas miegas, atsipalaidavimas, nedžiaugsmingas požiūris į gerus darbus);

15) Neatidumas – nedėmesingas, nenuoširdus santykis į gerus darbus;

16) Užmaršumas – neaiškiai suvokiami ir nuolat pamirštami geri siekiai, dėmesingumo sutrikdymas;

17) Nesąmoningumas – iškaraipyta išmintis, lydinti neramias emocijas;

18) Letargija (mieguistumas)  - nežinojimo kategorija, nedarbingas proto stovis, kai protas susigūžęs viduje ir negeba koncentruotis į objektą, atrama neramioms emocijoms;

19) Susijaudinimas – proto išblaškymas į žavius objektus, prisirišimo rūšis, jaudinanti protą dėl traukos į objektą, kliūtis meditacijai;

20) Išsiblaškymas – proto klajonės ir judėjimai į įvairius objektus, atnešantys krypties ir koncentracijos į gerus darbus nebūvimą, egzistuoja išorinis, vidinis ir skiriamasis išsiblaškymas.

Rožės tylos buveinėse

 

Filosofijos ir sielotyros fondas „Silentium” pristato unikalų rožių projektą – „Rožės tylos būveinėse – vienuolynuose; džiaugsmą kūnui ir sielai nešantis maistas”.

Prisiminkime šią įstabią senovinę giesmę:

Aš jums atsiųsiu rožių lietų

Iš dangaus, iš beribio dangaus.

Džiaugsmuose ir skausmuose lydėsiu

Ir parodysiu kelius link šviesos.

 Senais laikais vidiniuose vienuolynų kiemeliuose apsuptuose kolonadų būdavo įrengiami sodai, o juose žydėjo rožės, skirtos vienuolių apmąstymui ir maldoms.

Pažaislio vienuolyne – viename gražiausių brandžiojo baroko epochos ansamblių -  gyvena, meldžiasi ir rūpinasi šv. Kazimiero seserų kongregacija (Pažaislio kamaldulių vienuolynas). Vidiniame vienuolyno kiemelyje šalia šv. Teresės skulptūros įkūrėme „Rožių lietaus“ miniparką.

Kitas vienuolynas kur nukeliavo rožės – Palendrių vienuolynas, gyvenantis giedroje maldoje ir tykumoje pagal kuklų devizą „ora et labora” (melskis ir dirbk). Vienuolyno įkurėjas šv. Benediktas Nursietis (480 – 547 m.), apsigyvenęs kalnų uoloje, vienumoje gyveno ir kontempliavo ilgus metus. Tai – vienuolis-stebukladarys, ne tik suformavęs „Regula” – dvasinio gyvenimo taisykles ir pamatus, taip pat garsėjo kaip mylinčios jautrios širdies, itin aukštos dvasinės realizacijos vienuolis. Jam pasimeldus, iš kalno viršūnės trykšdavo vanduo, iš ežero dugno jis iškeldavo brangenybes, gebėjo eiti vandeniu, regėdavęs ateitį. Benedikto veikalas „Regula” išliko iki šių laikų kaip benediktinų gyvenimo taisyklių rinkinys. Pagal ją vienuoliai skiria po lygiai laiko maldai, mokymuisi ir fiziniam darbui.

Visus sąmoningus žmones fondas „Silentium” skatina pasidovanoti sau gražias tylos akimirkas, taurinančias mūsų sielas – atsiskyrimuose vienuolynuose.

Težydi rožės! Tekvepia ir tesklinda malonės!

Kodėl rožė – paklausite jūs? Ogi tai – visų gėlių karalienė.

Paklausykime, ką apie rožes kalbėjo šv. Hildegarda Bingenietė (1098 – 1179) – XII a. krikščionių šventoji, abatė, Vokietijos viduramžių mistikė, kompozitorė, poetė, mokslininkė:
 „Rožes galite naudoti ir gerėtis jomis nuo ryto iki sutemų. Tik pramerkę akis, užsidėkite jas ant vokų, tai subalansuos jūsų temperamentą ir išvalys jūsų jusles. Gerkite rožių vandenį ir maudykitės rožių-pieno voniose. Iš rožių ir šalavijų gaminkite stebuklingus tepalus. Iš rožių ūglių skanaukite salotas ir gardžiuokitės arbatomis. Jos gydo nuo paralyžių, nerimo ir nervų ligų. Rožės prigimtis – tauriai šalta, todėl visur galite įdėti rožių esencijų – tai džiaugsmą nešantis maistas.“

Rožių aliksyrai

Persiškos princesės prieskonių maišelis

 

Ši originali receptūra kilo iš persų kultūros.

• ¼ puodelio pistacijos riešutų (nesūdytų)

• 2 a.š. rudojo cinamono

• 2 a.š. kardamono sėklų

• 5 a.š. džiovintų rožių žiedlapių

• 10 piestelių raudonojo šafrano

Milteliai laikomi tamsiai mėlyname inde arba medvilnės maišelyje, ydant išlaikytų stiprų aromatą.

Naudojama prie žuvies patiekalų, troškiniuose, arbatose, sriubose.

Skonis – švelniais salsvas, saikingai aštrus, aromatas – žemės riešutų, kakavos ir svajingų gėlių.

Terapinis poveikis – pakelia blužnies kraujodaros pajėgumą, pakelia Chi energiją, ramina širdies kanalą, maitina kaulus ir inkstų rezervuarą.

 

Daugiau receptų atsisiųsti galite paspaudę šią nuorodą.

Gamtos puoselėjimas

 

 

Beanntan – arda cheo

(Giliai ūkanotos girios gilumoje)

Gleanntannan a‘mhanrain

(Šviesokaitos žaismėje)

Nan loch nam bag‘s nan stram

(Neregėto grožio upių, slėnių ir ežerų prieigose)

San eala bhan tha tam ann

(Čia gyvena nenusakomo grožio gulbės)

Gach la airm bheil mih tair

(Kurioms giedu kasdienią šią dainą – maldą.)

Sena gėlų (gaeilge) daina užrašyta 1996 m. Galway, Airijoje

 

Airių mitologijos ciklas  - Bardic (realybė, iš kurios manifestavo keltų žodinės mitologijos perdavimai) apie Tuatha de Duannas žmogiškąsias (kitaip dar vadinamos – elfų) rases, sako, kad šios stebuklingos rasės valdovas Midyras pamilo gražiąją Etainę, Ulaido karalystės mirtingo karaliaus Ailito dukterį. Jie palaimintai susituokė, tačiau Midyro buvusi žmona – piktoji Fuamenach užsiuntė burtus ir pavertė gražuolę Etainę rožiniu drugeliu, pasmerkdama ją klajoti. Po daugelio bekraščių metų, begalinių klajonių Etain pateko į vyno taurę, kurią išgėrė Etar – Ulaido kario žmona – ir taip pagaliau gavo naują gimimą. Užaugusi Etain ištekėjo už Aukštojo karaliaus Ecdhu Airem, bet Midyras vos išgirdęs apie ją, savo mylimąją atpažino ir panoro susigražinti. Jis susilažino su karaliumi – sužaisti fidchell žaidimą (gwyddbwyll) – senovinį airių žaidimą (savotišką šachmatų prototipą). Jie abu lošė labai ilgai ir Midyras sąmoningai pralaiminėjo. Galiausiai sutarė lošti iš karalienės Etain bučinių ir šį kartą Midyras laimėjo – tik prisilietė Midyro ir Etain lūpos, jie pavirto nuostabiomis baltomis gulbėmis ir išskrido aukštai į Dievų pasaulius.

 

 Šiai gražiai istorijai antrina kitas senovinis keltų mitas apie stebuklingas 7 gulbes:

...kartą nuo neatmenamų laikų švytėja Visatos kiaušinis – milijonus metų vyko nematomas nokimo/rūgimo procesas. Pilnai išsivysčius visatai, vieną dieną pasigirdo traškantis garsas ir kaiušinis perskilo. Trinys išbėgo ir suformavo visą materijos masę, kuri pasklido po pasaulį beribe šviesa. Kiaušinio baltymas pasklido po pasaulį, sukurdamas begalinius dangus ir ši žvaigždėtoji energija valdo naktį (tamsą). Bet tai – dar ne viskas! Kas slypėjo magiškame kiaušinyje? Iš pačių jo gelmių, ten, kur gyvena saulėtekiai ir saulėlydžiai, iš plonyčio permatomo kiaušinio kevalo gimė 7 stebuklingos gulbės, tokiais įstabiais vardais:

Tikėjimas

Tiesa

Tyrai

Galios

Kantrybė

Gerumas

Nuosaikumas.

 

Šios septynios didingos begalinių nuopelnų gulbės gyvena ryškiuose beribiuose danguose ir geba migruoti  tarp šių realybių: šviesos, materijos/žemės ir tamsos/nematerialumo/dangaus...

 

 Gulbes saugančiom dievybėm buvo skirtos neparastai gražios kalendorinės šventės Europoje: Bealtai šventė (1 gegužės, švenčiama visą savaitę), Lughnasa (1 rugpjūčio, 10 dienų trunkanti šventė), Oiche Shamna (spalio 31, švenčiama 9 dienas ir gruodžio 21-23 d.).

 

 Norime atkreipti dėmesį į gulbes. Lietuvoje gyvena 4 gulbių rūšys: gulbė-nebylė ir gulbė giesmininkė peri šalyje, o kitos dvi rūšys – mažoji ir juodoji gulbės stebimos  migracijos metu.

 

 Gulbės-nebylės Lietuvoje peri nuo XVIII a. Prisiminkime, ką apie gulbres sakė šviesios atminties Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas. Jis rašė, jog „dėl savo prisirišimo gulbės-nebylės gerokai nukenčia – uždelsia išskristi, kol galiausiai žūsta nuo bado“. Padėkime, jog taip nebūtų.

 

 Gulbės-nebylės suka lizdus gausiai vandens augalais apaugusiuose ežeruose, upių senvagėse. Gulbės giesmininkės yra neparastai atsargios, mėgst bebrų užtvankas, užleistas pievas, senus durpynus.

 

 Virš 800 gulbių, praskrendančių vien Kauno apylinkėse, sulesa iki 9 tonų grūdų. Mes galime šiems gražiems, gracingiems paukščiams padėti dviem būdais: vasarą – nelęsinti jų, kai gamtoje ir taip užtenka maisto , o žiemą padėti neišskridusiems paukščiams, reguliariai juos maitindami (kuo įvairiau – runkeliais, burokėliais, grūdais, morkomis, obuoliais).

 

 Archainai tibetiečių tekstai sako, kad giliuose dieviškai tyruose miškuose, kur teliuskuoja skaistūs, neužteršti ežerai, supasi saulės apšviestos gulbės, o šalia jų – Men-mo (Dievų – Nagų būtybės). Juk sakoma: „nori myleti – išmok eiti per sniegą nepalikdamas pėdsakų“.

 

 Išsaugok tyrą gamtą ateities kartoms!

Sakraliųjų amatų mokykla „Menantys“

„Menantys“ sakraliųjų amatų paveldas gilinasi, renka autentiška medžiagą, tausoja, surenka, rekonstruoja, mokina ir išsaugo ateities kartoms unikalius sakralaus paveldo amatus:

1. Ikonografija;

2. Brangakmenių inkrustavimas;

3. Siuvinėjimas auksu;

4. Vargondirbystė;

5. Arfų gamyba;

6. Auksakalystė;

7. Kulinarinis paveldas iš rožių žiedlapių.

Kodėl amatai?

 

• Nes tai yra nepakartojamai gražu. Kievienas gali kurti nuostabius kurinijos atspindžius ir kontempliuoti apie vaiskiausius Būties patyrimus;

• Nes net ir pradedantys gali sukurti nuostabius rankų ir širdies šilumos darbus;

• Nes amatininkauti galima bet kuriame amžiuje, nėra vėlu pradėti kurti grožio;

• Nes meistravimas yra atpalaiduojantis, šviesą nešantis ir gėrį skatinantis;

• Nes tai suteikia neregetas išraiškos ir savirealizacijos galimybes;

• Nes meistravimas gali tapti gydomąja priemone;

• Nes amatai yra dievo gerbės šlovinimas ir unikaliausia įvairias žmonių kartas, tradicijas siejanti gyva gija.

 

Plačiau apie sakraliuosius amatus www.menatys.lt

 

Magiški simboliai

 

Norus išpildantis medis

Šis švytintis vaiskiąja šviesa medis arcahjiniuose tekstuose vadinamas Kalpavriksha – Dieviškuoju Brangakmeniu, išpildančiu norus.

Šis jaudinančiai gražus ir tobulybę išjausti leidžiantis medis sunokina sidabrinius mėnulio obuolius rytais ir auksinius, prisirpusius saulės, pavakariais. Tai tęsis iki nesibaigiančių laikų, milijonus metų.

Magiška medžio manifestacija, sako archajiniai tekstai, kilo iš Samudra manthanos – Pieno vandenyno.

Norus išpildantis medis pasirodo kartu su 14 Brangenybių iš Pieno vandenyno ir šią magišką dovaną išsidalina Dievai ir Asūrai (pusdieviai). Stebuklingų, savaime manifestuojančių dovanų tarpe aptinkame ir Surabhi – norus išpildančia ir Begalinę Pilnatvę dovanojančią Karvę, Airavatę – Brangenybių Dramblį su visa stebuklingų dramblių palyda, Uchaishrava – Dieviškąjį skraidantį žirgą su 7 galvomis.

Gilaus sakralinio grožio Būties ištakų tekstai sako, kad Norus Išpildantis Medis turi daugybę vardų, kuriuos atmena žmogiškosios giminės.

Parijalti – Dievo malone apipilti žiedai, žydintys ant Medžio – Brangenybės. Medžio žiedlapiai niekuomet nenuvysta, o lapija nenublanksta, bet kuriuo dieviškuoju paros metu (o šią kaitą nusako dieviškųjų paukščių giesmių skambėjimas) išlieka ryški, žvilganti ir neišpasakytai aromatinga.

Norus išpildančio medžio šaknys – auksinės, kamienas – sidabrinis ir šakos – lazurito švytinčiu brangakmeniu, koralo taurumu švyti jo lapai, o dieviškąjį, svaiginantį aromatą skleidžią perlo žiedai. O švelnūs tarytum sapnas – medžio pumpurai yra iš įvairiausių neregėtų Žemėje Brngakmenių. Vaisiai šio medžio sunoksta savaiminiame žingine ir yra deimantiniai.

Už Norus išpildančio medžio švyti dar 10 Stebuklingų medžių. Kiekvienas jų – atskira Visata. Visi medžiai dovanoja jaučiančioms būtybėms neišsenkamą atjautą.

Madyanga Medis (kvapusis) – iš šio medžio žiedų nesibaigiančiomis upėmis teka patys tyriausi, saldžiausi ir maloningiausi gėrimai.

Bhajananga Medis (išsvajotasis) - dovanoja neišsenkamo maisto šaltinius.

Gatiranga Medis (beribis švytėjimas) – jo spindinti šviesa apšviečia pasaulius ryškiau už saulę ir mėnulį.

Dapanga Medis (savaime užsipildanti ir ištirpstanti visame kame šviesa) – atspindi Ilgojo Gyvenimo realizuotų būtybių išmatavimus.

Veyanga Medis – savaime švytinčių gėlių girliandų Visatos dovana.

Visi kiti medžiai – Alayanga, Dinyanga, Papanga, Turiyanga, Vathanga spindi neregėtomis brangakmenių, vaivorykščių, šviestuvų šviesomis ir neilstamai žėri įvairiems pasauliams nuostabią muziką, tobulus ornamentus, šokius, vaisius ir skanėstus.

Žmogus – toks neapsakomai mažytis, kuklus ir žingeidus, nori sužinoti ar Žemėje yra panašių žiedų ir kuris Medis labiausiai panašus į Dieviškąjį Norus išpildantį medį.

Yra toks slėpiningas medis – Nakties Jazminas (botaninis pavadinimas Arbor-Tristis). Dieną šis medis suglaudžia žiedus, o naktį virsta tobulu švytinčiu grožiu, primenančiu tolimas visatas...

Kaskart priminkime sau, kad žmogus atėjo tam, jog pasidalinęs savo neišmatuojama meilės dovana ir gerumu ištirpsta Vaiskioje šviesoje.

 

 

Brangenybių Dramblys

 

 

Gaja – sanskritu, glan chen – tibetietiškai.

Labai gražiai ir poetiškai apibūdinamas dramblys – „milžiniškas kaip sniego kalnas“, „baltas ir tyras kaip mėnulis“.

Jei prisiminsime pačią anglišką žodžio „elephant“ kilmę, aptiksime senovės hebrajų abėcėlės pirmąją raidė – alef, kuri reiškia „jautis“. Sanskrito gaja reiškia – turintis ranką.

Labai garsi mudra (sakrali rankų gestų kombinacija) yra vadinama hastiratna mudra – 7 Brangenybių Dramblys.

Kalačakros tantra dramblį aprašo taip: Didingasis mėnulio dramblys griaudi kaip drakonas. Jo akys – geltonai rudos kaip gintaro brangenybių luitai, o smilkiniai – kupini aromatingo muskuso. Jis išplėšia su šaknimis ir sumindo medžius, apglėbia juos savo straubliu ir susmulkina savo iltimis.

Brangenybių Dramblys turi 1000 dramblių jėgą. Jis – visų, įprastų žmonėms ir Dievams, dramblių valdovas. Jo oda – baltutėlė kaip sniegas. Jo nuostabus kaktos skleidžiamas aromatas pritraukia visus kitus dramblius. Jis turi 7 galūnes: 4 kojas, straublį ir 2 galingas iltis.

Jo straublys, uodega ir sėklidės gracingai siekia žemę – tai itin įdomus aprašymas, kadangi vienas iš 32 pagrindinių požymių Budos kūne yra tas, jog jo seksualiniai organai – įtraukti į vidų kaip pas dramblį. Kartais jis atvaizduojamas su 6, retomis kaip airaratas, Indros dramblys.

Mūšio lauke Brangenybių Dramblys spinduliuoja neregėtą jėgą, yra bebaimis, nepažeidžiamas. Sakoma, kad dramblio elegancija, eisena ir kantrybė leidžia jam apeiti Džambudvipa kontinentą (žmogiškąjį išmatavimą) 3 kartus per dieną.

Taikingu metu Brangenybių Dramblys – didingas ir galingas, žengia ypatingai lengvai ir skendi harmonijoje. Visa savo eisena, laikysena, Dramblys byloja didingą grožį.

Kuo dvasinėje praktikoje naudingas Dramblys? Simbolizuodamas ceremoninį Čakravartino (realizuoto visatos valdovo) persikėlimo erdvėje įrankį, Dramblys sudaro su praktiku telepatinę jungtį, skaitydamas jo mintis.

Ant kaklo dramblys dėvi auksinę grandinėlę su neregėtomis žemėje brangenybėmis. Kartais dramblys atvaizduojamas su plonyte auksine vaivorykštės siūle, plonesne už plauką. Šis vaizdinys byloja apie Yoga-Milam – ploną sąmoningumo erdvę, kuri leidžia praktikui tęsti praktikas miego metu, perkeičiant kūno tankumą, iliuziškumą ir švytėjimo spektrą.

 

 

 

Sakrali muzika

Filosofija

Žaidimai

Poezija ir tautosaka

Būties Ištakų tekstai ir senovinės kalbos

Gamtos puoselėjimas ir gėlės

Sakralieji taurieji amatai